– Šviesu ir, matyti, šilta tenai...

Ir vėl nutilo...

– Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? – lyg į savo mintis atsiliepdamas vėl užklausė Kukis.

– Kaip nesu, gal ir daugel kam padariau, bet aš apie tai nei galvojau, nei dabar galvoju.

Dariau, ką dariau, o ar tai buvo bloga, ar gera, aš apie tai negalvojau ir dabar negalvoju.

– Na, o tu visados meldeisi Dievui, savo laiku poteriavai? Man tai dažnai teko apsileisti, ypač darbymetės metu.

– Aš visai nesimeldžiau. Ir kaip galėjau melstis, kad jokių maldų nemokėjau ir niekas jų manęs neišmokė. Vėl gal ir mokė, kai buvau mažas, bet užmiršau. Poterius tai visuomet kalbėjau – ir rytą, ir vakarą, kai girtas nebuvau...

– Taigi, matai, abu turime ko bijoti. Ar negeriau būtų grįžti mums atgal ir pasukti kitu keliu?

– Ne, aš, brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįsileis. Ko skubėti, kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti...

Taip bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus...

III

Kai bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus, papūtė staiga šiauras vėjas, ir ėmė kristi didelėmis plaštakėmis sniegas. Tik keistas buvo šis sniegas, ant žemės žmonių gyvenančių neregėtas: kur tik snaigė nukrisdavo, ten suliepsnodavo, ir todel dangaus vartai atrodė liepsnojantieji, ugnies apgaubti.

Visa tai pamatęs Kukis tuojau griebė skerdžių už skverno.

– Matai, matai, kas dedasi! Sakiau tau, kad nereikėjo šiuo keliu eiti. Dabar turėsime atgal grįžti.

– Kur atgal?

– Ten, kur keliai skiriasi. Turėsime pasukti kitan kelian.

– Vadinasi, nori, kad skaistyklon keliautume ar pragaran?

– Kur visi, ten ir mes. Neveltui šiuo keliu be mūsų nei viena vėlė nesileido. O juk ten, patsai matei, kiek buvo vyskupų, kunigų ir kitų mokytų ponų.