– Šviesu ir, matyti, šilta tenai...

Ir vėl nutilo...

– Pasakyk tu man, brolau, nejaugi nesi niekam pikto padaręs? – lyg į savo mintis atsiliepdamas vėl užklausė Kukis.

– Kaip nesu, gal ir daugel kam padariau, bet aš apie tai nei galvojau, nei dabar galvoju.

Dariau, ką dariau, o ar tai buvo bloga, ar gera, aš apie tai negalvojau ir dabar negalvoju.

– Na, o tu visados meldeisi Dievui, savo laiku poteriavai? Man tai dažnai teko apsileisti, ypač darbymetės metu.

– Aš visai nesimeldžiau. Ir kaip galėjau melstis, kad jokių maldų nemokėjau ir niekas jų manęs neišmokė. Vėl gal ir mokė, kai buvau mažas, bet užmiršau. Poterius tai visuomet kalbėjau – ir rytą, ir vakarą, kai girtas nebuvau...

– Taigi, matai, abu turime ko bijoti. Ar negeriau būtų grįžti mums atgal ir pasukti kitu keliu?

– Ne, aš, brol, eisiu tiesiog. Tuo keliu dar suspėsime pasukti, kai dangun neįsileis. Ko skubėti, kur nereikia? Matai, ir dangaus vartai arti...

Taip bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus...

III

Kai bešnekučiuodami priėjo dangaus vartus, papūtė staiga šiauras vėjas, ir ėmė kristi didelėmis plaštakėmis sniegas. Tik keistas buvo šis sniegas, ant žemės žmonių gyvenančių neregėtas: kur tik snaigė nukrisdavo, ten suliepsnodavo, ir todel dangaus vartai atrodė liepsnojantieji, ugnies apgaubti.

Visa tai pamatęs Kukis tuojau griebė skerdžių už skverno.

– Matai, matai, kas dedasi! Sakiau tau, kad nereikėjo šiuo keliu eiti. Dabar turėsime atgal grįžti.

– Kur atgal?

– Ten, kur keliai skiriasi. Turėsime pasukti kitan kelian.

– Vadinasi, nori, kad skaistyklon keliautume ar pragaran?

– Kur visi, ten ir mes. Neveltui šiuo keliu be mūsų nei viena vėlė nesileido. O juk ten, patsai matei, kiek buvo vyskupų, kunigų ir kitų mokytų ponų.

– Manai, kad ten bus geriau? Ne, brol. Juk ten, sako, reikės ugny degti! Geriau čia truputį pakentėsime, negu kad ten turėtume ilgą laiką liepsnose degti. Jau kad dangaus vartus priėjome, reikia belstis.

Kukis pakrapštė pakaušį...

– Kad baisu, brolau...

– O tu nesibaidyk. Antrą kartą vis tiek nemirsim.

– Kaip čia žmogus nebijosi, kad šventas Petras, sako žmonės, už vyskupus net didesnis.

– Tesie sau ir už vyskupus aukštesnis, ar tai aš jo duoną valgau, kad turiu jo bijoti? Ne, brolau, aš ant žemės gyvendamas nieko nebijojau, tai kodel dabar turiu bijoti, kai jau esu miręs.

Ir ėmė smarkiai belstis į dangaus vartus. Už vartų niekas neatsiliepė, tik atbalsis skambėjo, nelyginant vasaros metu girioje.

Jonas Kukis susirietė iš baimės, susikuprijo ir pasitraukė toleliau.

Po kurio laiko pasigirdo anoje vartų pusėje žingsniai. Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas.

– Kas ten tiek smarkiai beldžiasi, jog man net atoilsį sutrukdė? – užklausė tasai, kuris iš lėto priėjo aną vartų pus.

– Ar tik ne šventas Petras tamista būsi? – paklausė Kazys Gugis.

– Taip, aš esu šventas Petras. Bet ko gi tau reikia? Ko čia bastaisi, kaip dvasia be vilties?

– Kas gi man liko daryti, jei aš vakar numiriau ir neturiu kur dėtis.

– O kas esi per vienas, iš kur atkeliavai, ir kodel manai, kad aš turiu tave dangun įleisti?

– Esu Kazys Gugis, skerdžius iš Ramūnų kaimo. Vakar miriau, ir kur gi aš turiu eiti, jei ne dangun.

– Taigi, kad ne dangun. Ką turiu dangun įsilesti, man apie tą iš anksto praneša, bet apie tave aš nieko nesu girdėjęs.

O kiek patylėjęs dar prabilo.

– Girdėjau, skambino varpai apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį nieko negirdėjau.

– Tai apie mane skambino, – nusidžiaugęs prabilo Jonas Kukis ir drąsiau prisiartino prie dangaus vartų.

– Tai jūsų ten du laukia, kaip aš girdžiu? – nusistebėjo šventas Petras.

– Taigi, kad du, o ne vienas, – atsakė jam Gugis.– Atkalk greičiau vartus, šventasis Petrai, ir įleisk mudu dangun. Labai nemalonu čia už vartų stovėti.

– Kaip aš galiu tave čion leisti, jei aš nežinau, kur tau reikia keliauti. Gal skaistyklon ar net pragaran?

– Jau aš patsai žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia ir reikia; o kodel tau niekas nepranešė apie mane, tai jau čia ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti.

– Bet kodel gi apie tave net bažnyčios varpai nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal numirei, kaip nekatalikas?

– Katalikas tai tikrai katalikas, – paliudijo draugiškai užtardamas Jonas Kukis: – bet truputį raganius, todel Dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas.

– Girdi, girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo! Kaip gi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?

– Ar aš tuo kaltas, kad eidamas namo iš pakasynų štai šito kaimyno, kuris čia su manim stovi ir niekus trailina, paklydau ir sušalau. Kad patekus savo pirkaitėn, aš patekau liūnan.

– Nemeluok! Kaip galima vietoje pirkios liūnan patekti.

– Atsitiko jau man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš jo pakasynose nebūtau truputį išgėręs.

– Kaip matau, tu ir raganiavai, ir girtuokliavai ir dar girtas be išpažinties mirei!

– Būdavo, kad tikrai pasigerdavau, bet niekuomet perdaug.

– Gerdavo, šventasis Petrai, ir kaip dar gerdavo, – vėl įsikišo Kukis. – Nekartą mėginau jį barti, bet kur tau, paklausys tokis. Tik išjuokdavo mane. Nevertėtų jį dangun įsileisti, tepakentėtų del to truputį skaistykloje.