– Manai, kad ten bus geriau? Ne, brol. Juk ten, sako, reikės ugny degti! Geriau čia truputį pakentėsime, negu kad ten turėtume ilgą laiką liepsnose degti. Jau kad dangaus vartus priėjome, reikia belstis.

Kukis pakrapštė pakaušį...

– Kad baisu, brolau...

– O tu nesibaidyk. Antrą kartą vis tiek nemirsim.

– Kaip čia žmogus nebijosi, kad šventas Petras, sako žmonės, už vyskupus net didesnis.

– Tesie sau ir už vyskupus aukštesnis, ar tai aš jo duoną valgau, kad turiu jo bijoti? Ne, brolau, aš ant žemės gyvendamas nieko nebijojau, tai kodel dabar turiu bijoti, kai jau esu miręs.

Ir ėmė smarkiai belstis į dangaus vartus. Už vartų niekas neatsiliepė, tik atbalsis skambėjo, nelyginant vasaros metu girioje.

Jonas Kukis susirietė iš baimės, susikuprijo ir pasitraukė toleliau.

Po kurio laiko pasigirdo anoje vartų pusėje žingsniai. Lyg ėjo kažkas labai senas, vos kojas panešdamas.

– Kas ten tiek smarkiai beldžiasi, jog man net atoilsį sutrukdė? – užklausė tasai, kuris iš lėto priėjo aną vartų pus.

– Ar tik ne šventas Petras tamista būsi? – paklausė Kazys Gugis.

– Taip, aš esu šventas Petras. Bet ko gi tau reikia? Ko čia bastaisi, kaip dvasia be vilties?

– Kas gi man liko daryti, jei aš vakar numiriau ir neturiu kur dėtis.

– O kas esi per vienas, iš kur atkeliavai, ir kodel manai, kad aš turiu tave dangun įleisti?

– Esu Kazys Gugis, skerdžius iš Ramūnų kaimo. Vakar miriau, ir kur gi aš turiu eiti, jei ne dangun.

– Taigi, kad ne dangun. Ką turiu dangun įsilesti, man apie tą iš anksto praneša, bet apie tave aš nieko nesu girdėjęs.

O kiek patylėjęs dar prabilo.

– Girdėjau, skambino varpai apie kažkokį Joną Kukį, apie jį, vadinasi, esu girdėjęs, bet apie Kazį Gugį nieko negirdėjau.

– Tai apie mane skambino, – nusidžiaugęs prabilo Jonas Kukis ir drąsiau prisiartino prie dangaus vartų.

– Tai jūsų ten du laukia, kaip aš girdžiu? – nusistebėjo šventas Petras.

– Taigi, kad du, o ne vienas, – atsakė jam Gugis.– Atkalk greičiau vartus, šventasis Petrai, ir įleisk mudu dangun. Labai nemalonu čia už vartų stovėti.

– Kaip aš galiu tave čion leisti, jei aš nežinau, kur tau reikia keliauti. Gal skaistyklon ar net pragaran?

– Jau aš patsai žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia ir reikia; o kodel tau niekas nepranešė apie mane, tai jau čia ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti.

– Bet kodel gi apie tave net bažnyčios varpai nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal numirei, kaip nekatalikas?

– Katalikas tai tikrai katalikas, – paliudijo draugiškai užtardamas Jonas Kukis: – bet truputį raganius, todel Dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas.

– Girdi, girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo! Kaip gi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?

– Ar aš tuo kaltas, kad eidamas namo iš pakasynų štai šito kaimyno, kuris čia su manim stovi ir niekus trailina, paklydau ir sušalau. Kad patekus savo pirkaitėn, aš patekau liūnan.

– Nemeluok! Kaip galima vietoje pirkios liūnan patekti.

– Atsitiko jau man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš jo pakasynose nebūtau truputį išgėręs.

– Kaip matau, tu ir raganiavai, ir girtuokliavai ir dar girtas be išpažinties mirei!

– Būdavo, kad tikrai pasigerdavau, bet niekuomet perdaug.

– Gerdavo, šventasis Petrai, ir kaip dar gerdavo, – vėl įsikišo Kukis. – Nekartą mėginau jį barti, bet kur tau, paklausys tokis. Tik išjuokdavo mane. Nevertėtų jį dangun įsileisti, tepakentėtų del to truputį skaistykloje.

– Girdi, ką tavo draugas kalba? Ir dar drįsti dangun veržtis. Eik, eik, iš kur esi atėjęs!..

Ir šventas Petras, kaip galima buvo spėti iš žingsnių, nusigręžė ir buvo jau beeinąs atgal, raktais barškindamas. Bet skerdžius ėmė taip smarkiai kumščiais vartus daužyti, jog dangaus vartų šeimininkas buvo priverstas atgal sugrįžti.

– Ko dar beldiesi ir triukšmauji veltui? Ar negirdėjai, ką esu tau pasakęs! – rūsčiai jį subarė šventas Petras.

– Turiu belstis ir triukšmauti, jei niekus kalbi, šventasis Petrai. Ar kad žmogus, gyvas būdamas, truputį išgėrė, tai jau tiek nusidėjęs, jog net dangun jo įsileisti negalima! Juk ir tu patsai gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?

– Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą.

– O aš gerdamas ar esu kam pikta padaręs, pasakyk, pasakyk, šventasis Petrai? Šventasis Petras, kiek patylėjęs, prabilo:

– Tiesa, nieko apie tai nesu girdėjęs. Danguje skundų nebuvo.

– Bet, šventasis Petrai, – neiškentė vėl Kukis: – jis dažniau lankė smuklę, ne kaip bažnyčią. Papiktino tuo ne vieną žmogų, ir aš jį nekartą už tai bariau.

– Girdi, girdi, – nusidžiaugė šventas Petras: – ką apie tave kalba tasai geras žmogus. Aš neveltui tavęs nenoriu dangun įsileisti.

– Šitas geras žmogus niekus zaunija. Ant žemės gyvendamas mėgo be reikalo žmones barti ir, matyti, miręs dar neatprato.

– Bet visgi tiesa, kad tu bažnyčią rečiau lankei, negu smuklę? Gal ne tiesą? a?..

– Gal ir tiesa, aš neneigsiu. Bet tu, šventasis Petrai, argi ant žemės gyvendamas dažniau, negu aš, lankei bažnyčią?

– Aš del darbo neturėjau laiko.

– Na, o aš gyvulėlius ganiau, kurių vienų vaikų priežiūroje negalėjau palikti. Argi nereikėjo man gyvulėlių pasigailėti, kad jie nebūtų alkani?