– Tai jūsų ten du laukia, kaip aš girdžiu? – nusistebėjo šventas Petras.

– Taigi, kad du, o ne vienas, – atsakė jam Gugis.– Atkalk greičiau vartus, šventasis Petrai, ir įleisk mudu dangun. Labai nemalonu čia už vartų stovėti.

– Kaip aš galiu tave čion leisti, jei aš nežinau, kur tau reikia keliauti. Gal skaistyklon ar net pragaran?

– Jau aš patsai žinau, šventasis Petrai, kur man reikia, ir kad prašausi dangun, vadinasi, čia ir reikia; o kodel tau niekas nepranešė apie mane, tai jau čia ne aš kaltas, bet tavo angelai, kurie turėjo pranešti.

– Bet kodel gi apie tave net bažnyčios varpai nepaskambino? Gal tu ne katalikas, ar gal numirei, kaip nekatalikas?

– Katalikas tai tikrai katalikas, – paliudijo draugiškai užtardamas Jonas Kukis: – bet truputį raganius, todel Dievas jam neleido mirti, kaip miršta geras katalikas.

– Girdi, girdi, ką tavo draugas sako, – nusistebėjo šventas Petras. – Ir raganius buvai, ant žemės gyvendamas, ir mirei be kunigo! Kaip gi aš tave tokį galiu dangun įsileisti?

– Ar aš tuo kaltas, kad eidamas namo iš pakasynų štai šito kaimyno, kuris čia su manim stovi ir niekus trailina, paklydau ir sušalau. Kad patekus savo pirkaitėn, aš patekau liūnan.

– Nemeluok! Kaip galima vietoje pirkios liūnan patekti.

– Atsitiko jau man tokia nelaimė, o kaip ji atsitiko, aš patsai nežinau. Būtų gal visai neatsitikusi, jei aš jo pakasynose nebūtau truputį išgėręs.

– Kaip matau, tu ir raganiavai, ir girtuokliavai ir dar girtas be išpažinties mirei!

– Būdavo, kad tikrai pasigerdavau, bet niekuomet perdaug.

– Gerdavo, šventasis Petrai, ir kaip dar gerdavo, – vėl įsikišo Kukis. – Nekartą mėginau jį barti, bet kur tau, paklausys tokis. Tik išjuokdavo mane. Nevertėtų jį dangun įsileisti, tepakentėtų del to truputį skaistykloje.

– Girdi, ką tavo draugas kalba? Ir dar drįsti dangun veržtis. Eik, eik, iš kur esi atėjęs!..

Ir šventas Petras, kaip galima buvo spėti iš žingsnių, nusigręžė ir buvo jau beeinąs atgal, raktais barškindamas. Bet skerdžius ėmė taip smarkiai kumščiais vartus daužyti, jog dangaus vartų šeimininkas buvo priverstas atgal sugrįžti.

– Ko dar beldiesi ir triukšmauji veltui? Ar negirdėjai, ką esu tau pasakęs! – rūsčiai jį subarė šventas Petras.

– Turiu belstis ir triukšmauti, jei niekus kalbi, šventasis Petrai. Ar kad žmogus, gyvas būdamas, truputį išgėrė, tai jau tiek nusidėjęs, jog net dangun jo įsileisti negalima! Juk ir tu patsai gėrei ten kažkokiose vestuvėse, ant žemės gyvendamas. Ar gal užmiršai?

– Gerti tai gėriau, bet tuo aš niekam pikto nepadariau, tik suteikiau šeimininkams ir jauniesiems malonumą.

– O aš gerdamas ar esu kam pikta padaręs, pasakyk, pasakyk, šventasis Petrai? Šventasis Petras, kiek patylėjęs, prabilo:

– Tiesa, nieko apie tai nesu girdėjęs. Danguje skundų nebuvo.

– Bet, šventasis Petrai, – neiškentė vėl Kukis: – jis dažniau lankė smuklę, ne kaip bažnyčią. Papiktino tuo ne vieną žmogų, ir aš jį nekartą už tai bariau.

– Girdi, girdi, – nusidžiaugė šventas Petras: – ką apie tave kalba tasai geras žmogus. Aš neveltui tavęs nenoriu dangun įsileisti.

– Šitas geras žmogus niekus zaunija. Ant žemės gyvendamas mėgo be reikalo žmones barti ir, matyti, miręs dar neatprato.

– Bet visgi tiesa, kad tu bažnyčią rečiau lankei, negu smuklę? Gal ne tiesą? a?..

– Gal ir tiesa, aš neneigsiu. Bet tu, šventasis Petrai, argi ant žemės gyvendamas dažniau, negu aš, lankei bažnyčią?

– Aš del darbo neturėjau laiko.

– Na, o aš gyvulėlius ganiau, kurių vienų vaikų priežiūroje negalėjau palikti. Argi nereikėjo man gyvulėlių pasigailėti, kad jie nebūtų alkani?

– Gal gi iš tiesų čia nekokis nusikaltimas. Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei!..

– Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad taip staiga ir netikėtai miriau, aš visai nesu kaltas.

– Matai, matai, kokis esi užsispyrėlis! Nusidėjai ir neprisipažįsti, kad esi kaltas.

– Tebusiu nusidėjęs. O tu, šventasis Petrai, argi nebuvai Dievui nusidėjęs? Juk tu net tris kartus buvai jo atsižadėjęs, o aš niekuomet Jo švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas Jį garbindavau.

– Taip, aš nusidėjęs buvau, ir sunkiai nusidėjęs, bet atgailą dariau ir iki šios dienos darau, – verkšlenančiu balsu kalba jam šventas Petras.

– Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis už mane nusidėjėlis buvai, o j dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir dar nenori manęs įsileisti dangun! Ar tai gera, ar tai teisinga, šventasis Petrai?..

– Matyt, ant žemės begyvendamas, tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, jog klysti, reikalaudamas, kad tave dangun įsileistau. Palauk, pasišauksiu iškalbingesnį.

– Tik neužtruk ilgai, šventasis Petrai. Neužmiršk, kad čia už dangaus vartų labai nemalonu stovėti.

– Tuojau, tuojau! – susirūpino šventasis Petras ir bėgte nubėgo dangaus gilumon.

– Visai nesitikėjau, kad tu moki taip kalbėti, – pagyrė skerdžių Kukis. – Tik nekalbėtai tiek drąsiai: gali supykdinti.

– Jei danguje nekalbėsiu tiesos, tai kur aš ją turėsiu kalbėti? – paklausė jį skerdžius.

– Tiesą kalbėsi? Na, brolau, jei tu dangun pateksi, manau, čia maža bus tiesos. Klausiau ir stebėjausi tavo drąsa...

IV

Neilgai užtruko šventas Petras. Matyti, pakely sutiko tą, kurio šaukti pagalbon buvo nuėjęs.