– Gal gi iš tiesų čia nekokis nusikaltimas. Bet visgi tu be kunigo ir dar girtas mirei!..

– Tai čia nusidėjimas? Argi aš to norėjau? Tiesą pasakius, aš visai mirti nesirengiau, o kad taip staiga ir netikėtai miriau, aš visai nesu kaltas.

– Matai, matai, kokis esi užsispyrėlis! Nusidėjai ir neprisipažįsti, kad esi kaltas.

– Tebusiu nusidėjęs. O tu, šventasis Petrai, argi nebuvai Dievui nusidėjęs? Juk tu net tris kartus buvai jo atsižadėjęs, o aš niekuomet Jo švento vardo neužmiršdavau, net ir girtas būdamas Jį garbindavau.

– Taip, aš nusidėjęs buvau, ir sunkiai nusidėjęs, bet atgailą dariau ir iki šios dienos darau, – verkšlenančiu balsu kalba jam šventas Petras.

– Kaip aš galėjau atgailą daryti, jei aš staiga miriau ir tuo niekam pikto nepadariau. Matai, tu didesnis už mane nusidėjėlis buvai, o j dabar esi dangaus vartų šeimininkas ir dar nenori manęs įsileisti dangun! Ar tai gera, ar tai teisinga, šventasis Petrai?..

– Matyt, ant žemės begyvendamas, tu gerai išmiklinai savo liežuvį, ir aš nesugebu tau įrodyti, jog klysti, reikalaudamas, kad tave dangun įsileistau. Palauk, pasišauksiu iškalbingesnį.

– Tik neužtruk ilgai, šventasis Petrai. Neužmiršk, kad čia už dangaus vartų labai nemalonu stovėti.

– Tuojau, tuojau! – susirūpino šventasis Petras ir bėgte nubėgo dangaus gilumon.

– Visai nesitikėjau, kad tu moki taip kalbėti, – pagyrė skerdžių Kukis. – Tik nekalbėtai tiek drąsiai: gali supykdinti.

– Jei danguje nekalbėsiu tiesos, tai kur aš ją turėsiu kalbėti? – paklausė jį skerdžius.

– Tiesą kalbėsi? Na, brolau, jei tu dangun pateksi, manau, čia maža bus tiesos. Klausiau ir stebėjausi tavo drąsa...

IV

Neilgai užtruko šventas Petras. Matyti, pakely sutiko tą, kurio šaukti pagalbon buvo nuėjęs.