– Kur čia nusidėjau? Juk sau, ne kitam pikta padariau! Aš nukentėjau, ne kuris kitas. O vėl tu, šventasis Mykalojau, argi nebuvai ant žemės gyvendamas, nusidėjęs?

Šventas Mykalojus nieko neatsakė, todel skerdžius, kiek palaukęs, kalbėjo toliau:

– Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipiškinai savo metu kažkokį Ariją, viešai, prie visų, užvažiavai jam į veidą tik del to, kad jis kalbėjo žodžius, kurie jums, vyskupams, labai nepatiko. O aš juk nieko nesu mušęs, gal kada tik jaunas ir kvailas bebūdamas pešiausi su bernais. Ir tai man tada daugiau tekdavo, negu jiems. O dabar net gyvulėlių ir tų gailėjausi rimbu užgauti.

– Tu priminei mano negražų darbą. Bet aš žmonėms juk ir daugel gero darydavau, nekaltai nuskriaustus užtarinėdavau, nuo mirties gelbėdavau.

– Taip, bet tu buvai vyskupas, tave žmonės klausė, gerbė del to ir net šventu palaikė. Aš nei vieno žmogaus neišgelbėjau nuo mirties, nes kas į mano, kvailo skerdžiaus, žodžius būtų dėmesį kreipęs? Bet aš irgi, kiek išgalėdamas, dariau žmonėms gera, o delto manęs niekas ne tik kad negerbė, bet dar raganiumi vadino. Pasakyk, šventasis Mykalojau, kur teisybė yra? Nejau ir čia norite mane nuskriausti, paniekinti, kaip kad ant žemės niekino žmonės. Na, jie buvo paprasti žmonės, railos dargi, o jūs juk šventieji!

– Na, kaip matau, mudu nesusikalbėsime. Įgudęs tu labai ginčytis.

– Aš, gyvas būdamas, niekados nesiginčijau, net tuomet, kai mane neteisingai įtardavo, ar net skriausdavo. Bet tai darė žmonės, tokie pat silpni ir kvaili, kaip aš. Bet kada šventieji nori skriausti – širdį skauda, ir negaliu pakęsti, tiesos nepasakęs. Kur gi ją sakysiu, jei ne danguje?

– Na, šventasis Petrai, – kreipiasi šventas Mykalojus į dangaus vartų šeimininką: – aš šito žmogaus nenuginčysiu. Teks tau švento Jono Iškalbininko šauktis.