Buvo girdėti, kad tai pasakęs nusigręžė ir nužingsniavo nuo vartų.

Jonas Gugis vėl ėmė belstis vartuosna ir dar smarkiau, negu kad anksčiau beldėsi.

– Palauk, palauk, nesibelsk tiek smarkiai, susimildamas! – ėmė prašyti šventas Petras. – Pažadinsi poną Dievulį, teks tuomet tau, bus ir man nemalonu.

– Atkelk vartus, – nebesibelsiu tada.

– Palauk, aš pašauksiu šventą Joną. Jei ir jam įrodysi, ką bedarysiu, atkelsiu tada vartus.

– Gerai, palauksim, bet tai jau paskutinis tebūna sykis, – sutiko skerdžius ir liovėsi triukšmą kėlęs.

V

Dabar teko ilgiau laukti. Matyti, šventas Petras negalėjo greitai surasti šventą Joną.

– Iš kur tu, brolau, pramokai taip kalbėti ir drąsos tiek įgijai? Kai gyvas buvai, rodos, trijų skatikų nebuvai vertas, o dabar kalbi, lyg ropę kremti. Žiūrėk tu jį! Šventasis ir dar vyskupas, o tu ėmei jį ir nuginčinai.

– Kai gyvas buvau, aš nieko neliečiau, ir manęs niekas nelietė. Ko aš turėjau sielotis? O čia juk visai kas kita.

– Visgi drąsus esi, brolau! Aš, tik klausydamas, drebėjau, lyg mane būtų drugys krėtęs, o tu sau kalbi, kaip su lygiais.

– Čia juk, sako, ponų nėra, visi esame lygūs, tad kodel neturiu kalbeti, kaip su lygiais sau. Užteks, kad ant žemės buvo man visi ponai!

– Na, kas šventas Petras – tai šventas Petras, o kas vyskupas – tai vis vyskupas. Geriau grįžtume atgal ir eitume, kur mudu siunčia. Vistiek nieko čia nepeši.

– Kaip nepešiu, jei nežinau, kokiems galams turiu eiti skaistyklon! Reikės – visą dangų prikelsiu, patį Dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu.

Kai jie taip šnekučiavosi, sugrįžo šventas Petras.

– Štai aš atsivedžiau mylimiausią Pono Jėzaus apaštalą, šventą Joną. Jis tau, kaip bematai, išaiškins, kad tu negali patekti dangun.