– Kur čia nusidėjau? Juk sau, ne kitam pikta padariau! Aš nukentėjau, ne kuris kitas. O vėl tu, šventasis Mykalojau, argi nebuvai ant žemės gyvendamas, nusidėjęs?
Šventas Mykalojus nieko neatsakė, todel skerdžius, kiek palaukęs, kalbėjo toliau:
– Štai man dabar kažkas kušta ausin, kad tu apipiškinai savo metu kažkokį Ariją, viešai, prie visų, užvažiavai jam į veidą tik del to, kad jis kalbėjo žodžius, kurie jums, vyskupams, labai nepatiko. O aš juk nieko nesu mušęs, gal kada tik jaunas ir kvailas bebūdamas pešiausi su bernais. Ir tai man tada daugiau tekdavo, negu jiems. O dabar net gyvulėlių ir tų gailėjausi rimbu užgauti.
– Tu priminei mano negražų darbą. Bet aš žmonėms juk ir daugel gero darydavau, nekaltai nuskriaustus užtarinėdavau, nuo mirties gelbėdavau.
– Taip, bet tu buvai vyskupas, tave žmonės klausė, gerbė del to ir net šventu palaikė. Aš nei vieno žmogaus neišgelbėjau nuo mirties, nes kas į mano, kvailo skerdžiaus, žodžius būtų dėmesį kreipęs? Bet aš irgi, kiek išgalėdamas, dariau žmonėms gera, o delto manęs niekas ne tik kad negerbė, bet dar raganiumi vadino. Pasakyk, šventasis Mykalojau, kur teisybė yra? Nejau ir čia norite mane nuskriausti, paniekinti, kaip kad ant žemės niekino žmonės. Na, jie buvo paprasti žmonės, railos dargi, o jūs juk šventieji!
– Na, kaip matau, mudu nesusikalbėsime. Įgudęs tu labai ginčytis.
– Aš, gyvas būdamas, niekados nesiginčijau, net tuomet, kai mane neteisingai įtardavo, ar net skriausdavo. Bet tai darė žmonės, tokie pat silpni ir kvaili, kaip aš. Bet kada šventieji nori skriausti – širdį skauda, ir negaliu pakęsti, tiesos nepasakęs. Kur gi ją sakysiu, jei ne danguje?
– Na, šventasis Petrai, – kreipiasi šventas Mykalojus į dangaus vartų šeimininką: – aš šito žmogaus nenuginčysiu. Teks tau švento Jono Iškalbininko šauktis.
Buvo girdėti, kad tai pasakęs nusigręžė ir nužingsniavo nuo vartų.
Jonas Gugis vėl ėmė belstis vartuosna ir dar smarkiau, negu kad anksčiau beldėsi.
– Palauk, palauk, nesibelsk tiek smarkiai, susimildamas! – ėmė prašyti šventas Petras. – Pažadinsi poną Dievulį, teks tuomet tau, bus ir man nemalonu.
– Atkelk vartus, – nebesibelsiu tada.
– Palauk, aš pašauksiu šventą Joną. Jei ir jam įrodysi, ką bedarysiu, atkelsiu tada vartus.
– Gerai, palauksim, bet tai jau paskutinis tebūna sykis, – sutiko skerdžius ir liovėsi triukšmą kėlęs.
V
Dabar teko ilgiau laukti. Matyti, šventas Petras negalėjo greitai surasti šventą Joną.
– Iš kur tu, brolau, pramokai taip kalbėti ir drąsos tiek įgijai? Kai gyvas buvai, rodos, trijų skatikų nebuvai vertas, o dabar kalbi, lyg ropę kremti. Žiūrėk tu jį! Šventasis ir dar vyskupas, o tu ėmei jį ir nuginčinai.
– Kai gyvas buvau, aš nieko neliečiau, ir manęs niekas nelietė. Ko aš turėjau sielotis? O čia juk visai kas kita.
– Visgi drąsus esi, brolau! Aš, tik klausydamas, drebėjau, lyg mane būtų drugys krėtęs, o tu sau kalbi, kaip su lygiais.
– Čia juk, sako, ponų nėra, visi esame lygūs, tad kodel neturiu kalbeti, kaip su lygiais sau. Užteks, kad ant žemės buvo man visi ponai!
– Na, kas šventas Petras – tai šventas Petras, o kas vyskupas – tai vis vyskupas. Geriau grįžtume atgal ir eitume, kur mudu siunčia. Vistiek nieko čia nepeši.
– Kaip nepešiu, jei nežinau, kokiems galams turiu eiti skaistyklon! Reikės – visą dangų prikelsiu, patį Dievulį pažadinsiu, bet nenusileisiu.
Kai jie taip šnekučiavosi, sugrįžo šventas Petras.
– Štai aš atsivedžiau mylimiausią Pono Jėzaus apaštalą, šventą Joną. Jis tau, kaip bematai, išaiškins, kad tu negali patekti dangun.
– Pasakyk man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi del Pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti?
– Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasai apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas Dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi.
– Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti del Jo švento vardo.
– Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, del Jo švento vardo, kad manęs niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas pikto nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau.
– Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai negerai – ir todel už tai turi atkentėti skaistykloje.
– Kodel negerai, šventasai apaštale, jei aš visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų gera ir linksma, todel džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk tu patsai, šventasai apaštale, paliepei visus mylėti, o dabar del to, kad tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįsileidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?
Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui:
– Teks vartai atkelti. Teeina dangun!
– Jei jau tu, šventasis Jone, taip manai, tai gal reikia įleisti. Vistiek neatsikratysime juo.
Atkėlė šventas Petras dangaus vartus, įleido Kazį Gugį ir jau buvo vėl juos beužkeliąs.
– Palauk, šventasis Petrai, – sulaikė jį Kazys Gugis: – ten už vartų stovi mano kaimynas, reikia ir jį įleisti. Kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės?
– Ne, jo tai aš jau negaliu dangun įleisti.
Man įsakyta jam neatkelti vartų.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kuo Gugis galiausiai įtikina šventąjį Joną atkelti jam dangaus vartus?
Rašiniui: Žmogaus vertėMeilėTikėjimas
2. Kodėl Gugis nenori įeiti į dangų be Kukio, nors šis jį skundė šventajam Petrui?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Šventasis Petras Kukio neįleidžia, nes šis žemėje didžiavosi savo dorumu ir dievobaimingumu, visus peikė ir barė. Gugis atsako, kad nepyksta, nes Kukis „nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą“, o jo puikybė liko žemėje, nes kelyje jis drebėjo iš baimės. Dar jis sako, kad negalėtų džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad skaistykloje kankinasi „už mane geresnis žmogus“. Galiausiai Gugis pats įtempia Kukį pro vartus. Tas, kurio niekas negerbė, pasirodo dosnesnis už visų gerbiamą kaimyną.
Rašiniui: IšdidumasDoraŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.