– Pasakyk man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi del Pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti?

– Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasai apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas Dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi.

– Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti del Jo švento vardo.

– Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, del Jo švento vardo, kad manęs niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas pikto nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau.

– Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai negerai – ir todel už tai turi atkentėti skaistykloje.

– Kodel negerai, šventasai apaštale, jei aš visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų gera ir linksma, todel džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk tu patsai, šventasai apaštale, paliepei visus mylėti, o dabar del to, kad tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįsileidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui:

– Teks vartai atkelti. Teeina dangun!

– Jei jau tu, šventasis Jone, taip manai, tai gal reikia įleisti. Vistiek neatsikratysime juo.

Atkėlė šventas Petras dangaus vartus, įleido Kazį Gugį ir jau buvo vėl juos beužkeliąs.

– Palauk, šventasis Petrai, – sulaikė jį Kazys Gugis: – ten už vartų stovi mano kaimynas, reikia ir jį įleisti. Kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės?

– Ne, jo tai aš jau negaliu dangun įleisti.

Man įsakyta jam neatkelti vartų.