– Pasakyk man, broli, ką, ant žemės gyvendamas, esi del Pono Jėzaus gero padaręs, kad dabar nori dangun patekti?

– Ką aš gero esu daręs, klausi, šventasai apaštale? Gyvulėlius gerai ganiau, visus žmones, paukščiukus, gireles, saulutę, žalias pieveles mylėjau ir bemylėdamas Dievulį garbinau, kad taip gražu ir gera jo pasauly gyventi.

– Tai maža, broli, kad dangun patektai. Reikėjo, kaip aš, nukentėti del Jo švento vardo.

– Kaip aš galėjau nukentėti, šventasai apaštale, del Jo švento vardo, kad manęs niekas nekankino. Aš visus mylėjau, pikto niekam nedariau, ir man niekas pikto nedarė. Pasijuokdavo, net parailindavo vienas kitas, kai žmones linksminau, bet aš neužsigaudavau.

– Taigi, mes žinom, kad tu nepadorias giesmes dainavai, juokus krėtei, gėrei pagaliau. Visa tai negerai – ir todel už tai turi atkentėti skaistykloje.

– Kodel negerai, šventasai apaštale, jei aš visa tai dariau iš meilės. Man buvo gera ir linksma, aš norėjau, kad ir kitiems būtų gera ir linksma, todel džiuginau žmones, kaip išmaniau. Juk tu patsai, šventasai apaštale, paliepei visus mylėti, o dabar del to, kad tavęs paklausiau, bari mane, dangun neįsileidi ir dar liepi skaistykloje kentėti. Argi tai teisinga?

Pagalvojo šventas Jonas, šiuos žodžius išgirdęs, ir sako šventam Petrui:

– Teks vartai atkelti. Teeina dangun!

– Jei jau tu, šventasis Jone, taip manai, tai gal reikia įleisti. Vistiek neatsikratysime juo.

Atkėlė šventas Petras dangaus vartus, įleido Kazį Gugį ir jau buvo vėl juos beužkeliąs.

– Palauk, šventasis Petrai, – sulaikė jį Kazys Gugis: – ten už vartų stovi mano kaimynas, reikia ir jį įleisti. Kur jis, vargšas, tiek bailus bebūdamas, vienas pasidės?

– Ne, jo tai aš jau negaliu dangun įleisti.

Man įsakyta jam neatkelti vartų.

– Kodel, šventasis Petrai? Jis juk doras žmogus, visų gerbiamas buvo – ir tu nenori jo dangun įsileisti?

– Matai, jis, ant žemės gyvendamas, didžiavosi savo dorumu, dievobaimingumu, visus peikė ir barė, puikybės pagautas. Pagaliau, čia ar jis tavęs neniekino, neskundė man?

– Aš del to ant jo nepykstu, tai kodel tu pykti turi? Aš jam atleidžiau, nes jis nekaltas, kad jam Dievas davė tokį būdą.

– Teeina skaistyklon ir nusivalo puikybės.

Tada aš jį leisiu dangun.

– Ak, šventasis Petrai! Jo puikybė pasiliko ant žemės. Kad tu būtai matęs, kaip jis, su manim eidamas, drebėjo iš baimės, nesakytai, kad jis turi nusivalyti puikybės.

– Tenusivalo, teatkenčia savo išdidumą, kurį, ant žemės būdamas, rodė.

– Niekus kalbi, šventasis Petrai! Kur yra to žmogaus išdidumas, jei jis visų bijo? Leisk jį dangun ir gana! Vistiek neleisiu tau užkelti vartų, kol jo neįleisi. Pamanyk tik patsai, ar aš galiu apleisti kelionės draugą, palikti žmogų vieną ir dar tokį, kuris visko bijosi. Juk del to vieno būtau vertas, kad mane vėl iš dangaus išvarytų. Vėl, kaip aš galėsiu džiaugtis dangaus laime, žinodamas, kad už mane geresnis žmogus skaistykloje kankinasi.

– Ką aš galiu, kad man įsakyta jo neleisti.

– Tai tau, bet ne man įsakyta, šventasis Petrai! Todel aš galiu. Kai aš buvau ant žemės, visi man buvo šeimininkai. Tepabusiu ir aš nors valandėlę danguje šeimininku!

Tai pasakęs, pribėgo prie Kukio, griebė jį už rankos ir įtempė per vartus dangun ir dangaus vartus užtrenkė.

Šventas Petras pakraipė galvą, pakrapštė pakaušį, pažvelgė į šventą Joną ir, matydamas, kad tasai tyli, užrakino vartus, po nosimi sau šnypždėdamas: – Pirmą kartą matau tokį atkaklų žmogų, kuris net su Dievo sprendimais nesiskaito...