Pamėgino vyrui papasakoti savo abejojimus, bet jis klausyti neklausė – nusigręžė piktas į sieną...

Kad sūnus turėtų Eleną vesti, kad ji būtų nebloga marti – jei šioji mintis ir būtų atklydusi į galvą, prasižioti apie tai vyrui būtų neišdrįsusi...

Rytojaus dieną sekmadienį, anksti atsikėlusi, pečių pakūrusi, paliko visus ūkio reikalus nelaimingosios Elenos globai ir nusiskubino bažnyčion išpažinties atlikti, „su geriausiu Dievuliu susitaikinti, už savo ir artimų žmonių kaltes atgailos padaryti“. Taip eidama galvojo, prisimindama vakar dienos įvykius, sudrumsčiusius pastovų namų ramumą...

Vai, stebėjosi vietinės davatkėlės Grigienės išpažintimi! Klūpaudamos šalia klausyklos, matė ir girdėjo, kad ji ilgai, labai ilgai pasakojo savo nuodėmes, su ašaromis, verkdama, kažką aiškino, kažkuo teisinosi, o kunigėlis pyko, nekantravo ir, pakeldamas balsą, barė...

Dar labiau nustebo, kai Žemaitukas, davęs Grigienei nuodėmių išrišimą, iškišo iš klausyklos galvą ir garsiai įsakė:

– Žiūrėk, kad man tuojau po mišių ateitai klebonijon. Girdi, nepamiršk...

Ir dar pirštu pagrasė...

Ir ėmė kuždėtis davatkos, ar tik nebus Grigienė kažką iš klebonijos pavogusi...

Išpažintį atlikus, Grigienė ilgai ir karštai meldėsi, klūpaudama pas panelės Švenčiausios altorių, paskui klupsčia apėjo visus Dievo „mūkos“ kelius.

Po mišių tuojau atsilankė klebonijoj. Žemaitukas gėrė arbatą. Jis pats, savo kunigiškom rankom, pripylė jai stiklinę ir liepė sėsti prie stalo. Nusigandusi tokios didelės garbės, neišdrįsdama už vieno su kunigu stalo sėdėti, ėmė atsisakinėti...

– Aš jau užkandau, tėveli...

– Na, na, – pabarė Žemaitukas. – Kad ir užkandai jau, šilta arbata šaltą dieną nepakenks...

Nedrįso Grigienė ilgiau kunigui priešintis. Atsisėdo ant kėdės kraščiuko, pasitaisė ant galvos skarelę ir ėmė čiulpti cukrų, užgerdama arbata.

Paskui nusivedė ją kunigas kitan kambarin, ir ilgai ilgai ten jiedu apie kažką tarėsi. Apie ką tuomet kalbėjo, niekas nesužinojo, nors miestelio davatkėlės ir teiravosi klebonijoje. Grigienė nei dabar, nei vėliau neprasitarė nei vienu žodžiu, o Žemaituko niekas nedrįso paklausti.

Išėjo Grigienė iš klebonijos susirūpinusi ir ėmė tuojau pas sodiečius, buvusius miestely, teirautis, ar nėra matę Elenos. Surado ją pagaliau bažnyčioje ir nuo jos neatsitraukdama meldėsi drauge per visą mišparą.

Mišparams pasibaigus pagavo mergą už rankos.

– Eisim, mergele, namo. Ten jau mūsų gyvulėliai išalko...

Pravirko gailiomis ašaromis nelaiminga merga.

– Bijau, tetule! Dėdė liepė eiti ir nebegrįžti...

– Kur dabar eisi, mergele, naktį? Negi pas žydus nakvosi?.. Jei jau kitaip negalima, tik kad išeitai, pavežins tave pas tetą...

Namie sutiko jas Grigas piktai žvairuodamas.

– Na, ką?.. Vėl parsivedei? – sumurmėjo panosy.

– Kur ji dėsis naktį? Negi pas žydus valkiosis? – subarė žmona. – Kad ir turim atstatyti, reikia širdis turėti...

IV

Niauru, nejauku buvo pirmadienio rytą Grigų šeimoje. Sėdėjo dabar visi už stalo ir valgė tylomis iš vieno dubens pusryčius. Senis Grigas šnypštė nosimi, retkarčiais pažvelgdamas čia į sūnų, čia į mergą. Elena, užtraukusi giliai ant akių skarelę, jog vos tik nosies galiukas buvo matyti, sūnus akių pakelti nedrįstąs, – abu nenoriai, lyg tingėdami, sėmė iš dubens pienu atmieštas kruopas.

Grigienei valgis nelindo į gerklę, ir ašaros veržėsi į akis, nors iš visų jėgų stengėsi, kad vyras to nepastebėtų. Net prakalbinti mėgino vyrą ir sūnų, bet nei vienas, nei kitas mažiausiu neatsiliepė žodžiu.

Baigęs pusryčiauti, Grigas aplaižė šaukštą, persižegnojo ir išlindo iš užustalės.

– Surask man, motin, keletą maišelių, – kreipiasi į žmoną: – du tris kruopoms, miltams... O tu, drigante, – sušnairavo į sūnų: – eik, vežimą paruošk. Tik galą gerai užraizgink ir šieno prikimšk nesigailėdamas, kad būtų patogu sėdėti – tavo kralę vešiu...

Elena spruko su ašaromis iš kambario, o sūnus, pagriebęs nuo suolo kailinaičius, vos kepurę nutvėręs, išskubėjo per duris.

Grigas atsisėdo stalo gale, kaip visuomet, prisikimšo pypkę, įskylė pintį ir tylėdamas traukė dūmus.

Žmona surado maišelius ir atnešė pirkion.

– Kur manai Eleną vežti? – pasiteiravo nedrąsiai.

– Iš kur pasiėmiau, ten ir vešiu – į Mizarus, pas tetą.

– Ko taip, tėve, skubi? – mėgina moteriškė sutramdyti vyrą. – Ar jau negalima poros dienų palaukti – matai, merga, kaip nuo kryžiaus nuimta.

– Niekus zauniji, motin. Ar nori laukti, kol merga tau prijuostėj dovanų atneš? – užčiaupė žmonai lūpas, susiraukė piktai, iškratė iš pypkės pelenus ir užsikišo už juostos.

Apsivilkęs pasiėmė maišelius ir išeidamas piktai išsišiepė:

– Pasakyk kralei, kad pasirengtų, ir greičiau...

Grigienė tik galvą linktelėjo. Ji dar niekuomet, kiek prisimena, nebuvo mačiusi savo vyro tiek supykusio, nei tiek užsispyrusio.

– Pamišo senis, – pagalvojo likusi pirkioje viena ir sėsdama už ratelio. – Širdis, mat, užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi.

Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus.

– Dievuliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar... – nebaigė ir sunkiai atsiduso.