– Kad gi aš nieko nesumanau, vyruli, – prisipažįsta žmona. – Tai vis tas raganius, tai vis jo darbeliai! Užsigavo, kad vasarą gal maža jam lašinių laukan daviau...

– Niekus, motin, kalbi. Ne raganius čia kaltas, bet tasai mūsų drigantas, Juozą šelmis kaltas.

– Tu man nekalbėk, – piktai atsikirto žmona, užstodama sūnų. – Dantų neužkalbėsi. Juozukas visados buvo tokis paklusnus, tokis padorus, dievobaimingas berniukas. Negi jis tiek nusidės Dievuliui, kad per jį ištiktų mus ir visą giminę tokia sarmata!..

– Tai ką, manai, Gugis jį, virvelę užnėręs, vedė pas mergą, kaip veršį? – paneigė Grigas. – Ot, senas žmogus, pastabus, iš šalies jam viskas aiškiau matyti. O gal ir iš žmonių yra ką nugirdęs. Žinai, skerdžius – per piemenis visas kaimo kalbas sužino...

Prisiminė dabar Grigienė, kad ir ji pati buvo kažką keisto pastebėjusi, bet nekreipė tuomet dėmesio.

– Maniau, vaikas dar. Kas čia jau tokio, kad pasiglamonėja... O gal gi, tėve, visa tai netiesa? – susigriebė moteriškė. – Gal tik veltui vaiką apkalbam?

Grigas iškrapštė pypkę, pastuksėjo ja į stalo kampą ir užsikišo už juostos.

– Ot, tuojau sužinosim. Pašauk man Eleną.

– Ką tu sumanei? – nerimauja Grigienė.

– Nieko tokio, motin. Noriu tiesą sužinoti...

Čia pirkion nešaukiama sugrįžo Elena. Tai buvo graži, liekna, juodbruvė, aštuoniolikos devyniolikos metų mergiotė. Ji jau kelinti metai tarnauja pas Grigus, pastojusi pas juos dar pusmerge. Grigai buvo pripratę prie jos, net savotiškai pamilę, ypač sena Grigienė, dukterų neturėjusi. Elgėsi su ja, kaip su artima giminaite, dažnai duodavo bažnyčion, atlaiduosna nueiti geresnį savo dar iš jaunų dienų rūbą, šilkines skareles „pravėdinti“.

Elenai įėjus pirkion, abu seniai, kaip susitarę, nutilo. Grigienė paleido ratelį, Grigas sėdėdamas barškino pirštais į stalą.

Elena nusivilko kailinaičius, pakabino kertėje, pasismakriavo ir atsisėdo už ratelio.

Pirkioje užviešpatavo nepaprasta tyla, kurią drumstė tik ratelių urzgimas.

Grigas mėgo visados juokauti, mėgo šnekučiuoti, ar tai darbą dirbdamas, ar be darbo pirkioj sėdėdamas, ir dabartinis jo tylėjimas nugąsdino mergą – pajuto, kad apie ją seniai buvo kalbėję, ir kalbėję kažką negero, jei taip staiga jai įėjus nutilo. Įtempusi visas savo sielos stygas, neramumo pagauta, laukė dabar, kuo šis neįprastas Grigų tylėjimas pasibaigs.

– Taigi, Elena, – prabilo pagaliau Grigas: – liaukis minutėlę verpusi, kuodelis miškan nepabėgs. Noriu su tavim kelis žodžius rimtai pakalbėti.

Elena krūptelėjo, lyg staiga, netikėtai užkalbinta, atsikėlė ir vėl atsisėdo, veidas paraudo, ir rankos ėmė drebėti.

Sena Grigienė sėdėjo, kaip ant žarijų, dairėsi čia į senį, čia į Eleną.

– Tu girdėjai, ką skerdžius sakė svirne?

– Girdėjau, – daugiau lūpom, negu balsu, vos girdimai sušvegždėjo merga.

– Tai gal žinai, kodel jis taip pasakė? – kamantinėja Grigas.

– Ne, dėdule, nieko aš nežinau, – aiškinasi Elena, vis labiau kaisdama.

– Kaip nežinai?.. – sušuko balsu neiškentusi Grigienė.

– Palauk, motin, nerėkauk, negąsdink be reikalo mergos, – nutildė ją senis. – Žinai, kokios kalbos eina apie tave sodžiuje? – kreipėsi jis vėl į Eleną.

– Aš nežinau, ko jūs iš manęs norite, – rydama ašaras sukuždėjo merga.

– Tai sužinosi, jei nežinai...

Senis vėl išsitraukė iš užujuostės krepšį ir pypkę...

Merga sėdėjo dabar užsiašarojusi, susidėjusi rankas ant kelių, nei gyva, nei mirusi, lyg laukdama paskutinio smūgio, kuris turi ją pribaigti.

– Sodžiuje kalba, kad tu mūsų Juozą prikibai, – kimšdamas pypkę išdrožė Grigas ir žvilgtelėjo iš paniūrų į mergą.

– Gėdos netekai, besarmate!.. – vėl nesusilaikė Grigienė.

– Tylėk, motin, nekišk savo skatiko, kur jo niekas neprašo, sakiau tau, – subarė savo senę. – Nereikia bereikalingų žodžių...

Atsikėlė, priėjo „duobę“, iškrapštė pelenuose žariją ir įdėjo pypkėn. Papsėdamas, dūmais užsitraukdamas, grįžo ir atsisėdo vėl senoj vietoj pas stalą.

– Taigi, mergei, – kalbėjo toliau, traukdamas dūmus: – aš nenoriu žinoti, tiesa tai ar ne – paf-paf... Manau, kad netiesa – paf-paf... Bet del tų kalbų pas mus pasilikti toliau negali – paf-paf... Man gaila, labai gaila – paf-paf... Tu gera darbininkė, paklusni mergaitė – paf-paf... Buvai mums, kaip savas vaikas – paf-paf... Bet tau ir mums dabar bus geriau – paf-paf... jei apleisi mūsų namus...

Išėmė pypkę iš dantų, smarkiai nusispjovė, atsiduso, lyg sunkų atlikęs darbą, ir ėmė krapštytis straigtuku pypkės vidury.

– Niekur aš neisiu! – pravirko gausiomis ašaromis merga. – Nors užmuškite, niekur neisiu...

Grigas dar kartą nusispjovė.

– Kaip tai neisi? – sumišo senis. – Ko verki? Manai, aš tave nuskriausiu, algos nesumokėsiu? Ne, už visus metus sumokėsiu ir dar maisto pridėsiu, kad užtektų tau iki Kalėdų gyventi, kol kitą gaspadorių sau susirasi...

– Tuščia jos, tos mano algos!.. – suriko sukniubusi ant suolo, apsipildama ašaromis merga. – Išniekino mane Juozas... Kur dabar aš tokia pasidėsiu?..

Grigienės ratelis pats savaime nustojo sukęsis.

– Ak tu, paleistuve, ak tu, nedorėle, besarmate!.. Kaip tu Dievo nepabijojai, kaip žmonių akių nepasigėdinai!.. – plūsta Grigienė mergą.

Grigui iškrito pypkė iš rankų, išgirdus Elenos žodžius. Matyti, senis dar vis tikėjo, kad jo įtarimai, skerdžio žodžių sukelti, neturi galutinio pamato... Kad reikalas tiek toli nebuvo dar nuėjęs...

– Tylėk, boba, kad tave kur paibelis! – riktelėjo ant žmonos. Pasilenkęs pakėlė nuo žemės pypkę, apšluostė rankove ir užsikimšo už juostos.

– Tai ką tu sau gero manai? – sušuko dabar ant mergos. – Gal tikėjai, kad aš tave, driskę, marčiosna imsiu?.. Ką čia paleidai savo triūbas! – piktai šūktelėjo, trenkęs kumščiu į stalą. – Kad man rytoj čia tavo nei kvapo nebeliktų!..

Užsimovė ant ausų kepurę, užsimetė paskubomis ant pečių kailinius ir, trinktelėjęs durimis, išspruko Grigas iš pirkios, lyg šimto šunų genamas.

Elena, sukniubusi ant suolo ties verpsčių, ėmė dabar visu balsu verkti nesivaržydama.

Vyrui dar nespėjus išeiti už durų, pašoko, kaip ylos įdurta, pusiausvyros netekusi Grigienė.

– Liaukis! Liaukis verkusi, kale tu, paleistuve, visų patvorių ištrama!.. Užteks gėdos!.. Dar nori, kad viso sodžiaus žmonės čia subėgtų!.. – šokinėjo aplink mergą įnirtusi. – Liaukis bliovusi, kaip karvė, ir eik man iš trobos lauk!..

Elena dar smarkiau pravirko, numirėliškai raudodama, ir nukniubo nuo suolo ant grindų.

Grigienė ir nusigando ir dar labiau įnirto. Pripuolusi gal norėjo mergą tik nuo grindų pakelti, bet pačios rankos įknibo į jos plaukus. Kada merga, stiprių Grigienės rankų pešama, pakėlė galvą ir atsisėdo ant aslos, ėmė ją abiem rankom daužyti per veidus.

Elena mušama nesigynė, tik gaudė jos rankas ir bučiavo...

– Tetule, širdele, ar aš norėjau... Pasigailėk tu manęs, vargdienėlės... Kur dabar aš pasidėsiu?.. Nei tėvų, nei namų neturiu... Kur aš eisiu?.. Iš jūsų išeiti – tik gilun ežeran eiti ir nusiskandinti..., – gaudė ji šeimininkės rankas ir vis bučiavo...

Nuvargusi, mergą bekuldama, Grigienė pajuto, kad jos įnirtimas, visas piktumas staiga kažkur dingo. Pagailo jai Elenos...

– Gal gi tokia buvo Dievo valia, – pagalvojo ji, liovėsi mušus ir net švelnesniu prabilo balsu.

– Užteks, užteks verkti. Nekalbėk piktų žodžių!... Ir be to Dievuliui sunkiai nusidėjai.

Padėjo Elenai atsikelti, pasodino ant suolo ir pataisė ant galvos skarelę.

– Eik, mergele, anan pirkių galan, susitaisyk, nusiprausk... Gali kas užeiti dar... Nereikia, mergele, kad matytų kas tavo ašaras.

Išstūmė ją iš trobos ir nuvedė kitan pirkių galan. Ilgai ten buvo, gal geruoju ją kamantinėjo, kaip visa tai atsitiko.

Sugrįžusi pirkion, atsisėdo po kuodeliu ir susirūpino moteriškė...

– Tai nusidėjom Dievuliui geriausiam!.. Nuskriaudėm našlaitėlę ir primušiau vargšelę, kad tos mano rankos būtų nudžiūvusios... Juozukas išdykėlis kaltas... Bet kuo ir jis čia kaltas?.. Gal gi tokia Dievo valia, ar gal raganius skerdžius glumą užleido?..

Ir susirūpino, susimąstė senė, ar čia buvusi Dievo valia, ar pikta velnio pagunda, raganiaus prikerėta.

Po kurio laiko sugrįžo pirkion ir senas Grigas, vadelėmis nešinąs.

Nusigando Grigienė.

– Ką dabar čia sumanei su šitomis vadelėmis? – prakalbino vyrą. – Kuriam galui tu jas čia atsinešei?.. Negi kartis rengiesi?

– Ne kartis, motin, bet Juozui šonus nulupsiu. Nuvanosiu, kaip reikia. Tepareina tik namo...

III

Visą naktį akių nesumerkė Grigienė – vis vartėsi nuo šono ant šono ir dūsavo. Jautėsi labai Dievui nusidėjusi savo pasielgimu su Elena, vis galvojo, vis nerimo, ar nenubaus jų geras Dievulis už vyro storžieviškumą, sūnaus nusikaitimą ir našlaitės vargdienės ašaras.

Kad vyras, nusistatęs mergą išvaryti iš namų, buvo teisus, ji neabejojo – negi galima tokią gėdą namuose pakęsti?.. Bet kad sūnus buvo labiau kaltas, negu Elena, ji irgi neabejojo... Kodel gi dabar turi viena Elena kentėti?..

O kas, jei čia ne tiek jaunųjų kaltė, kiek Dievo valios kibirkštėlė... Kartą atlyžusi gailėjosi dabar Elenos visa širdimi...

Pamėgino vyrui papasakoti savo abejojimus, bet jis klausyti neklausė – nusigręžė piktas į sieną...

Kad sūnus turėtų Eleną vesti, kad ji būtų nebloga marti – jei šioji mintis ir būtų atklydusi į galvą, prasižioti apie tai vyrui būtų neišdrįsusi...

Rytojaus dieną sekmadienį, anksti atsikėlusi, pečių pakūrusi, paliko visus ūkio reikalus nelaimingosios Elenos globai ir nusiskubino bažnyčion išpažinties atlikti, „su geriausiu Dievuliu susitaikinti, už savo ir artimų žmonių kaltes atgailos padaryti“. Taip eidama galvojo, prisimindama vakar dienos įvykius, sudrumsčiusius pastovų namų ramumą...

Vai, stebėjosi vietinės davatkėlės Grigienės išpažintimi! Klūpaudamos šalia klausyklos, matė ir girdėjo, kad ji ilgai, labai ilgai pasakojo savo nuodėmes, su ašaromis, verkdama, kažką aiškino, kažkuo teisinosi, o kunigėlis pyko, nekantravo ir, pakeldamas balsą, barė...

Dar labiau nustebo, kai Žemaitukas, davęs Grigienei nuodėmių išrišimą, iškišo iš klausyklos galvą ir garsiai įsakė:

– Žiūrėk, kad man tuojau po mišių ateitai klebonijon. Girdi, nepamiršk...

Ir dar pirštu pagrasė...

Ir ėmė kuždėtis davatkos, ar tik nebus Grigienė kažką iš klebonijos pavogusi...

Išpažintį atlikus, Grigienė ilgai ir karštai meldėsi, klūpaudama pas panelės Švenčiausios altorių, paskui klupsčia apėjo visus Dievo „mūkos“ kelius.

Po mišių tuojau atsilankė klebonijoj. Žemaitukas gėrė arbatą. Jis pats, savo kunigiškom rankom, pripylė jai stiklinę ir liepė sėsti prie stalo. Nusigandusi tokios didelės garbės, neišdrįsdama už vieno su kunigu stalo sėdėti, ėmė atsisakinėti...

– Aš jau užkandau, tėveli...

– Na, na, – pabarė Žemaitukas. – Kad ir užkandai jau, šilta arbata šaltą dieną nepakenks...

Nedrįso Grigienė ilgiau kunigui priešintis. Atsisėdo ant kėdės kraščiuko, pasitaisė ant galvos skarelę ir ėmė čiulpti cukrų, užgerdama arbata.

Paskui nusivedė ją kunigas kitan kambarin, ir ilgai ilgai ten jiedu apie kažką tarėsi. Apie ką tuomet kalbėjo, niekas nesužinojo, nors miestelio davatkėlės ir teiravosi klebonijoje. Grigienė nei dabar, nei vėliau neprasitarė nei vienu žodžiu, o Žemaituko niekas nedrįso paklausti.

Išėjo Grigienė iš klebonijos susirūpinusi ir ėmė tuojau pas sodiečius, buvusius miestely, teirautis, ar nėra matę Elenos. Surado ją pagaliau bažnyčioje ir nuo jos neatsitraukdama meldėsi drauge per visą mišparą.

Mišparams pasibaigus pagavo mergą už rankos.

– Eisim, mergele, namo. Ten jau mūsų gyvulėliai išalko...

Pravirko gailiomis ašaromis nelaiminga merga.

– Bijau, tetule! Dėdė liepė eiti ir nebegrįžti...

– Kur dabar eisi, mergele, naktį? Negi pas žydus nakvosi?.. Jei jau kitaip negalima, tik kad išeitai, pavežins tave pas tetą...

Namie sutiko jas Grigas piktai žvairuodamas.

– Na, ką?.. Vėl parsivedei? – sumurmėjo panosy.

– Kur ji dėsis naktį? Negi pas žydus valkiosis? – subarė žmona. – Kad ir turim atstatyti, reikia širdis turėti...

IV

Niauru, nejauku buvo pirmadienio rytą Grigų šeimoje. Sėdėjo dabar visi už stalo ir valgė tylomis iš vieno dubens pusryčius. Senis Grigas šnypštė nosimi, retkarčiais pažvelgdamas čia į sūnų, čia į mergą. Elena, užtraukusi giliai ant akių skarelę, jog vos tik nosies galiukas buvo matyti, sūnus akių pakelti nedrįstąs, – abu nenoriai, lyg tingėdami, sėmė iš dubens pienu atmieštas kruopas.

Grigienei valgis nelindo į gerklę, ir ašaros veržėsi į akis, nors iš visų jėgų stengėsi, kad vyras to nepastebėtų. Net prakalbinti mėgino vyrą ir sūnų, bet nei vienas, nei kitas mažiausiu neatsiliepė žodžiu.

Baigęs pusryčiauti, Grigas aplaižė šaukštą, persižegnojo ir išlindo iš užustalės.

– Surask man, motin, keletą maišelių, – kreipiasi į žmoną: – du tris kruopoms, miltams... O tu, drigante, – sušnairavo į sūnų: – eik, vežimą paruošk. Tik galą gerai užraizgink ir šieno prikimšk nesigailėdamas, kad būtų patogu sėdėti – tavo kralę vešiu...

Elena spruko su ašaromis iš kambario, o sūnus, pagriebęs nuo suolo kailinaičius, vos kepurę nutvėręs, išskubėjo per duris.

Grigas atsisėdo stalo gale, kaip visuomet, prisikimšo pypkę, įskylė pintį ir tylėdamas traukė dūmus.

Žmona surado maišelius ir atnešė pirkion.

– Kur manai Eleną vežti? – pasiteiravo nedrąsiai.

– Iš kur pasiėmiau, ten ir vešiu – į Mizarus, pas tetą.

– Ko taip, tėve, skubi? – mėgina moteriškė sutramdyti vyrą. – Ar jau negalima poros dienų palaukti – matai, merga, kaip nuo kryžiaus nuimta.

– Niekus zauniji, motin. Ar nori laukti, kol merga tau prijuostėj dovanų atneš? – užčiaupė žmonai lūpas, susiraukė piktai, iškratė iš pypkės pelenus ir užsikišo už juostos.

Apsivilkęs pasiėmė maišelius ir išeidamas piktai išsišiepė:

– Pasakyk kralei, kad pasirengtų, ir greičiau...

Grigienė tik galvą linktelėjo. Ji dar niekuomet, kiek prisimena, nebuvo mačiusi savo vyro tiek supykusio, nei tiek užsispyrusio.

– Pamišo senis, – pagalvojo likusi pirkioje viena ir sėsdama už ratelio. – Širdis, mat, užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi.

Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus.

– Dievuliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar... – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

Verpti negalėjo, kojas, rankas jai mielino, ir krūtinėje lyg katės draskėsi. Gaila buvo visų – ir Elenos, ir sūnaus, ir vyro, kuris per šitas porą dienų tiek susikrimto, jog sublogo, net paseno...

Elena sugrįžo pirkion, šventadieniškai kelionėn pasirengus. Grigienė apžvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Šilčiau apsirengtai, dukrele, – švelniai užkalbino ją moteriškė: – kelias neartimas, o, žinai, rudens dranga...

Šitie švelnūs Grigienės žodžiai galutinai paveikė mergą. Ne atsisėdo, bet kažkaip sudribo pas stalą, atsirėmė alkūnėm ir ėmė striūbaudama, kaip mažas vaikas, raudoti, visu kūnu drebėdama, kaip epušės lapas.

Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų: žinojo, kad ašarų jis nemėgsta, nepakelia... Atsikėlė, priėjo ir ėmė glostyti galvą, pečius...

– Neverk, mergele, neverk, – stengiasi raminti. – Tokia jau Aukščiausio Dievulio valia.

Merga atkreipė į ją ašarose paplūdusi veidą ir prisiglaudė prie krūtinės. Nepajuto Grigienė, kai jai pačiai ašaros ėmė riedėti per veidus...

Pirkion sugrįžo Grigas, pasižvelgė į verkiančias moteris, susiraukė...

– Ar nesiliausite žliumbusios!.. – piktai nusispjovė. – Atnešk man, motin, iš kamaros naujus kailinius ir gunčę... Kurį čia velnią dar neša!... – piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą, greičiausia, kaip pamanė Grigas, ar tik ne žydą.

– Nešdinkis iš pirkios, – riktelėjo Elenai. – Dar to reikia, kad čia svetimi tavo ašaras matytų...

Nesuspėjo Elena atsikelti, akių nusišluostyti, kai atsidarė durys, ir pirkion įėjo Žemaitukas.

– Kunigėlis! – sušuko Grigienė ir puolė bučiuoti rankas.

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – ir nusiėmė kepurę. – Važiavau iš ligonio pro šalį, sušalau. Manau, užvažiuosiu pas seną Grigą sušilti.