Grigienei valgis nelindo į gerklę, ir ašaros veržėsi į akis, nors iš visų jėgų stengėsi, kad vyras to nepastebėtų. Net prakalbinti mėgino vyrą ir sūnų, bet nei vienas, nei kitas mažiausiu neatsiliepė žodžiu.

Baigęs pusryčiauti, Grigas aplaižė šaukštą, persižegnojo ir išlindo iš užustalės.

– Surask man, motin, keletą maišelių, – kreipiasi į žmoną: – du tris kruopoms, miltams... O tu, drigante, – sušnairavo į sūnų: – eik, vežimą paruošk. Tik galą gerai užraizgink ir šieno prikimšk nesigailėdamas, kad būtų patogu sėdėti – tavo kralę vešiu...

Elena spruko su ašaromis iš kambario, o sūnus, pagriebęs nuo suolo kailinaičius, vos kepurę nutvėręs, išskubėjo per duris.

Grigas atsisėdo stalo gale, kaip visuomet, prisikimšo pypkę, įskylė pintį ir tylėdamas traukė dūmus.

Žmona surado maišelius ir atnešė pirkion.

– Kur manai Eleną vežti? – pasiteiravo nedrąsiai.

– Iš kur pasiėmiau, ten ir vešiu – į Mizarus, pas tetą.

– Ko taip, tėve, skubi? – mėgina moteriškė sutramdyti vyrą. – Ar jau negalima poros dienų palaukti – matai, merga, kaip nuo kryžiaus nuimta.

– Niekus zauniji, motin. Ar nori laukti, kol merga tau prijuostėj dovanų atneš? – užčiaupė žmonai lūpas, susiraukė piktai, iškratė iš pypkės pelenus ir užsikišo už juostos.

Apsivilkęs pasiėmė maišelius ir išeidamas piktai išsišiepė:

– Pasakyk kralei, kad pasirengtų, ir greičiau...

Grigienė tik galvą linktelėjo. Ji dar niekuomet, kiek prisimena, nebuvo mačiusi savo vyro tiek supykusio, nei tiek užsispyrusio.

– Pamišo senis, – pagalvojo likusi pirkioje viena ir sėsdama už ratelio. – Širdis, mat, užgriuvo – su geru žodžiu dabar į jį neprieisi.

Grigienė nepaleido ratelio, bet ilgai sėdėjo, rankas ant kelių susidėjus.

– Dievuliau mano, taip buvo ramu, taip buvo gera, ir dabar... – nebaigė ir sunkiai atsiduso.

Verpti negalėjo, kojas, rankas jai mielino, ir krūtinėje lyg katės draskėsi. Gaila buvo visų – ir Elenos, ir sūnaus, ir vyro, kuris per šitas porą dienų tiek susikrimto, jog sublogo, net paseno...

Elena sugrįžo pirkion, šventadieniškai kelionėn pasirengus. Grigienė apžvelgė ją nuo galvos iki kojų.

– Šilčiau apsirengtai, dukrele, – švelniai užkalbino ją moteriškė: – kelias neartimas, o, žinai, rudens dranga...

Šitie švelnūs Grigienės žodžiai galutinai paveikė mergą. Ne atsisėdo, bet kažkaip sudribo pas stalą, atsirėmė alkūnėm ir ėmė striūbaudama, kaip mažas vaikas, raudoti, visu kūnu drebėdama, kaip epušės lapas.

Grigienė nusigando, kad vyras, sugrįžęs pirkion, dar labiau neįtūžtų: žinojo, kad ašarų jis nemėgsta, nepakelia... Atsikėlė, priėjo ir ėmė glostyti galvą, pečius...

– Neverk, mergele, neverk, – stengiasi raminti. – Tokia jau Aukščiausio Dievulio valia.

Merga atkreipė į ją ašarose paplūdusi veidą ir prisiglaudė prie krūtinės. Nepajuto Grigienė, kai jai pačiai ašaros ėmė riedėti per veidus...

Pirkion sugrįžo Grigas, pasižvelgė į verkiančias moteris, susiraukė...

– Ar nesiliausite žliumbusios!.. – piktai nusispjovė. – Atnešk man, motin, iš kamaros naujus kailinius ir gunčę... Kurį čia velnią dar neša!... – piktai sušnairavo į šmėkštelėjusią pro langą juodai apsitaisiusią kažkokią žmogystą, greičiausia, kaip pamanė Grigas, ar tik ne žydą.

– Nešdinkis iš pirkios, – riktelėjo Elenai. – Dar to reikia, kad čia svetimi tavo ašaras matytų...

Nesuspėjo Elena atsikelti, akių nusišluostyti, kai atsidarė durys, ir pirkion įėjo Žemaitukas.

– Kunigėlis! – sušuko Grigienė ir puolė bučiuoti rankas.

– Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus! – ir nusiėmė kepurę. – Važiavau iš ligonio pro šalį, sušalau. Manau, užvažiuosiu pas seną Grigą sušilti.

– Ačiū, ačiū, dvasiškas tėveli, už didelę mano namams garbę, – dėkoja Grigas, irgi siekdamas bučiuoti ranką.

Žemaitukas atsisegė kailinius. Grigas padėjo nusivilkti. Kunigas atsisėdo pas stalą, kur visuomet pas Grigą kalėdodamas sėsdavo.

– Gal jau nusipirko, manau sau, Grigas virtuvą, pavaišins dabar mane sustingusį karštos arbatos stikline.

Pirmą kartą iš tikrųjų Grigas nusiminė, kad nenusipirko iki šiol virtuvo.

– Kad, tėveli dvasiškas, vis dar neturiu, – sumišo senis. – Neprisirengiau nupirkti.

– Matau, neteks man tavo namuose arbatos gerti, – pajuokavo Žemaitukas. – Gal man, gaspadin, pieno pasaldysi ? Iš kelionės gerai.

– Tuojau, tuojau, kunigėli, – suskubo Grigienė. – Elena, – kreipiasi į mergą: – pakurk man greičiau trikojį, o aš bėgsiu pieno... – išsiskubino moteriškė iš pirkios.

Elena pastatė trikojį po kaminu ir nusitraukė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių.

Grigienė grįžo, pieno ąsočiu nešina.

– Neskubėk, gaspadin, aš palauksiu, – ramina ją Žemaitukas.

Išsiėmė tabokinę, prisikimšo abi nosies šnerves ir nusičiaudėjo smarkiai. Paskui nukratė nosine pabirusius ant sutanos taboko miltelius.

– Imk, seni, pamėgink, – atkišo Grigui tabokinę. – Nusičiaudėsi, akyse prašvis.

Grigas galais sugrubusių nuo darbo pirštų pasiėmė žiupsniuką, bet nosin kimšti nesiskubino, nors milteliai ir buvo iš kunigo tabokinės.

– Bet kas gi čia pas tave, Grigai, atsitiko? – susidomėjo Žemaitukas. – Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats, kaip žemės netekęs.

– At, žiūrėsi ten, dvasiškas tėveli, bobų ašarų! – susiraukė Grigas. – Ūky atsitinka nemalonumų, ot, ir tenka pabarti.

Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko, kaip vandeniu apšutinta, iš trobos.

– Oi, oi, – palingavo Žemaitukas. – Matyti, smarkiai moki barti namiškius?