– Ačiū, ačiū, dvasiškas tėveli, už didelę mano namams garbę, – dėkoja Grigas, irgi siekdamas bučiuoti ranką.

Žemaitukas atsisegė kailinius. Grigas padėjo nusivilkti. Kunigas atsisėdo pas stalą, kur visuomet pas Grigą kalėdodamas sėsdavo.

– Gal jau nusipirko, manau sau, Grigas virtuvą, pavaišins dabar mane sustingusį karštos arbatos stikline.

Pirmą kartą iš tikrųjų Grigas nusiminė, kad nenusipirko iki šiol virtuvo.

– Kad, tėveli dvasiškas, vis dar neturiu, – sumišo senis. – Neprisirengiau nupirkti.

– Matau, neteks man tavo namuose arbatos gerti, – pajuokavo Žemaitukas. – Gal man, gaspadin, pieno pasaldysi ? Iš kelionės gerai.

– Tuojau, tuojau, kunigėli, – suskubo Grigienė. – Elena, – kreipiasi į mergą: – pakurk man greičiau trikojį, o aš bėgsiu pieno... – išsiskubino moteriškė iš pirkios.

Elena pastatė trikojį po kaminu ir nusitraukė pasistiepus nuo pečiaus išdžiūvusių šakalių.

Grigienė grįžo, pieno ąsočiu nešina.

– Neskubėk, gaspadin, aš palauksiu, – ramina ją Žemaitukas.

Išsiėmė tabokinę, prisikimšo abi nosies šnerves ir nusičiaudėjo smarkiai. Paskui nukratė nosine pabirusius ant sutanos taboko miltelius.

– Imk, seni, pamėgink, – atkišo Grigui tabokinę. – Nusičiaudėsi, akyse prašvis.

Grigas galais sugrubusių nuo darbo pirštų pasiėmė žiupsniuką, bet nosin kimšti nesiskubino, nors milteliai ir buvo iš kunigo tabokinės.

– Bet kas gi čia pas tave, Grigai, atsitiko? – susidomėjo Žemaitukas. – Žmona užsiašarojusi, mergos akys paraudusios nuo verkimo, matyti, o tu pats, kaip žemės netekęs.

– At, žiūrėsi ten, dvasiškas tėveli, bobų ašarų! – susiraukė Grigas. – Ūky atsitinka nemalonumų, ot, ir tenka pabarti.

Elena, putinu paraudusi, neįkūrusi dar trikojo, spruko, kaip vandeniu apšutinta, iš trobos.

– Oi, oi, – palingavo Žemaitukas. – Matyti, smarkiai moki barti namiškius?