– Pabaru, tėveli, kai užsitarnauja, kad bartau.

– Taip, taip, – pritarė kunigas: – jaunus reikia barti. Bet kodel susigėdino mergiotė? Ar ji tau šiandien nusikaltusi?..

– Nelaimė ir didelė gėda ištiko mūsų namus, kunigėli... – įsidrąsino Grigienė.

– Tylėk, motin! – piktai sušnairavo Grigas. – Ką tu čia kunigui niekus zaunysi!..

Žemaitukas užvožė tabokinę ir įsikimšo kišeniun.

– Kunigui galima savo bėda ne tik per išpažintį pasakyti, – pastebėjo jis Grigui.

– Tai mūsų namų bėda, dvasiškas tėveli, – įniršdamas gana šiurkščiai atsikirto kunigui Grigas. – Kam čia svetimiems žmonėms visokiais niekniekiais galvą kvaršinti.

– Ką jau čia, tėve, slėpsi, – įsikišo vėl žmona, nors matė piktus vyro žvilgsnius. – Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų nesučiaupsi. Vistiek kunigėlis viską sužinos. Tai jau geriau patys paporinsim...

– Ar tai buvo duktė, ši mergiotė, kuri pabėgo? – pasiteiravo Žemaitukas.

– Tarnaitė, samdininkė. Treti metai jau pas mus tarnauja, – pasiskubino paaiškinti Grigienė.

– Graži mergiotė. Ir sūnų suaugusi turite... Suprantu dabar, suprantu. Pašauk man, gaspadin, abu – berną ir mergą.

– Ką čia kunigas su tais nedorėliais kalbėsi! – šūktelėjo Grigas. – Geriau, motin, pasirūpintai pienu. Tavo trikojis visai užgeso.

– Tau, Grigai, jie nedorėliai, o man – paklydusios avelės, – žvilgtelėjo į jį Žemaitukas. – Aš už visus turėsiu ponui Dievui atsakyti.

Grigienė išsiskubino ir tuojau sugrįžo, atsivesdama Eleną.

Jėjus pirkion, merga pasislėpė už Grigienės nugaros ir nieku būdu nenorėjo prieiti arčiau, nors pastaroji ir ragino ir net pastūmėti mėgino.

– Eik arčiau, eik, pabučiuok kunigėliui ranką!..

Žemaitukas pats priėjo ir, dviem pirštais palietęs jos pasmakrę, pakreipė mergos veidą į save; Elena suvirpėjo visu kūnu ir susmuko kunigui po kojų.