– Ir kuriam galui jis tuos pinigus krauna? Negi nusineš su savim į kapus!..

Žemaituku žmonės vadino savo seną kleboną, kunigą Adomą Šlepavičių, toje parapijoje klebonaujantį nuo neatmenamų laikų. Jis buvo žemaičių bajorų kilmės, ir žmonės jį praminė Žemaituku gal dar tuomet, kai jis, jaunas būdamas, atvažiavo čia kunigauti ir, matyti, smarkiai žemaičiavo. Per ilgus metus iš jo tarties išnyko visi žemaitiškumo pėdsakai, ir dabar Žemaitukas taip gerai dzūkavo, lyg čia būtų gimęs ir augęs.

Bet sena pravardė prilipo ir laikėsi jo iki mirties.

Parapija buvo grynai lietuviška. Keletas bajorėlių ir miestelėnų žiupsnelis „lenkavo“ namie, bet ir jie visi gerai suprasdavo ir kalbėdavo lietuviškai, o bažnyčioje skambėjo viena tik lenkų kalba.

Skubėdamas Žemaitukas dažnai užmiršdavo net evangeliją paskaityti lietuviškai.

Tokią tvarką jis rado atvažiavęs, ir jam neatėjo galvon, kad ją reikia pakeisti. Gal net manė, kad Dievui labiau patinka poniška lenkų kalba, negu mužikiška lietuvių.

Su kaimiečiais jis kalbėdavo tik lietuviškai. Jo manymu, lenkų kalba pritinka vien bajorui ir bažnyčios tarnautojams, todel net vargoninko ir zakristijono pavardes jis tuojau sulenkino. Vargonininką Šakutį jis perkrikštino Šakevičium, o zakristijoną Bolį – Bolinskiu.

– Nedera bažnyčios tarnautojams turėti chlopiškas pavardes.

Del kalbos jam teko kelis kartus smarkiai susiremti su vietiniais miesčionėliais. Tie net skundus vyskupui rašė, bet nieko nepasiekė – nenorėjo ir nekalbėjo su jais klebonas lenkiškai.

– Chlopai esate, ne bajorai, tai ir kalbėkite lietuviškai.

Žydus priskirdavo irgi žemesnei žmonių rūšiai, kuriai nedera lenkiškai kalbėti.