– Pabaru, tėveli, kai užsitarnauja, kad bartau.

– Taip, taip, – pritarė kunigas: – jaunus reikia barti. Bet kodel susigėdino mergiotė? Ar ji tau šiandien nusikaltusi?..

– Nelaimė ir didelė gėda ištiko mūsų namus, kunigėli... – įsidrąsino Grigienė.

– Tylėk, motin! – piktai sušnairavo Grigas. – Ką tu čia kunigui niekus zaunysi!..

Žemaitukas užvožė tabokinę ir įsikimšo kišeniun.

– Kunigui galima savo bėda ne tik per išpažintį pasakyti, – pastebėjo jis Grigui.

– Tai mūsų namų bėda, dvasiškas tėveli, – įniršdamas gana šiurkščiai atsikirto kunigui Grigas. – Kam čia svetimiems žmonėms visokiais niekniekiais galvą kvaršinti.

– Ką jau čia, tėve, slėpsi, – įsikišo vėl žmona, nors matė piktus vyro žvilgsnius. – Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų nesučiaupsi. Vistiek kunigėlis viską sužinos. Tai jau geriau patys paporinsim...

– Ar tai buvo duktė, ši mergiotė, kuri pabėgo? – pasiteiravo Žemaitukas.

– Tarnaitė, samdininkė. Treti metai jau pas mus tarnauja, – pasiskubino paaiškinti Grigienė.

– Graži mergiotė. Ir sūnų suaugusi turite... Suprantu dabar, suprantu. Pašauk man, gaspadin, abu – berną ir mergą.

– Ką čia kunigas su tais nedorėliais kalbėsi! – šūktelėjo Grigas. – Geriau, motin, pasirūpintai pienu. Tavo trikojis visai užgeso.

– Tau, Grigai, jie nedorėliai, o man – paklydusios avelės, – žvilgtelėjo į jį Žemaitukas. – Aš už visus turėsiu ponui Dievui atsakyti.

Grigienė išsiskubino ir tuojau sugrįžo, atsivesdama Eleną.

Jėjus pirkion, merga pasislėpė už Grigienės nugaros ir nieku būdu nenorėjo prieiti arčiau, nors pastaroji ir ragino ir net pastūmėti mėgino.

– Eik arčiau, eik, pabučiuok kunigėliui ranką!..

Žemaitukas pats priėjo ir, dviem pirštais palietęs jos pasmakrę, pakreipė mergos veidą į save; Elena suvirpėjo visu kūnu ir susmuko kunigui po kojų.

– Neverk, nereikia, – nutildė šiurkščiai Žemaitukas. – Visi mes Dievui nusidedam.

Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti.

– Per išpažintį Dievui savo nuodėmę pasakysi. Dabar nereik.

Pasilenkęs dviem pirštais kilstelėjo ją už pasmakrės. Kai merga atsistojo ant kojų, pasuko ją veidu į duris ir pastūmėjo.

– Eik nusiramink ir Dievo apvaizda pasikliauk.

– Rūpinsis tau Dievo apvaizda tokia krale, – piktai, šnairuodamas suniurnėjo Grigas.

Žemaitukas nusigręžė į jį ir pagrasė pirštu.

– Neskriausk, kad nebūtai Dievo skriaudžiamas.

– Ji pati save nuskriaudė, ne aš, – nesusilaikė Grigas. – Ko nusipelnė, tą ir turi dabar...

Kai Elena išėjo iš pirkios, Žemaitukas vėl atsisėdo senoj vietoj, išsiėmė tabokinę ir tylėdamas ilgai ją vartė rankose.

– O kur gi sūnus? – paklausė pagaliau.

– Dievas jį žino. Kažkur dingo, – norėtų Grigienė apsaugoti sūnų nuo gėdos.

Bet senas Grigas pamanė, kad sveika būtų sūnui, jei ir jį kunigas, kaip reikia, išbartų.

– Ten, pas kluoną, vežimą rengia. Pašauk jį, motin.

Grigienė nepatenkinimo žvilgsniu pasižiūrėjo į vyrą, bet nuėjo, kaip stovėjo, vienmarškinė, sūnaus.

Pirkioje pasiliko tik Žemaitukas ir Grigas. Sėdėdamas kitame stalo gale, jis susierzinęs barbino pirštais į stalą ir nežinojo, kokią čia dabar užvedus su kunigu kalbą.

Žemaitukas irgi tylėjo, vis dar žaisdamas tabokine. Pagaliau liovėsi ir atidėjo ją ir raudoną nosinę šalia, ant stalo.

– Na, ką dabar darysim, Grigai? – kreipėsi kunigas.

– Ką aš turiu daryti – prikrausiu mantos, algą sumokėsiu už visus metus ir vežu pas gimines. Tesižino sau.

Žemaitukas klausydamas neigiamai kraipė galvą, bet nieko pasakyti nesuspėjo, nes kaip tik tuo metu pirkion sugrįžo Grigienė, atsivesdama sūnų.

Nustebo Juozas, pamatęs kunigą, ir sumišęs gniaužė rankose kepurę, nežinodamas, kaip čia jis turi pasielgti. Pajuto, kad del jo čia yra atsiradęs Žemaitukas. Neveltui motina, jį suradus, atsivedė, nei vienu žodžiu neprasitarus, kas jo pirkioje laukia.

– Pasisveikink su kunigėliu, rankutę šventą pabučiuok, – paragino motina. – Ko stovi pas duris, kaip kuolas tvoroje!..

– Eik, eik čia, arčiau, – pamojo jam pirštu Žemaitukas.

Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. Apsidairė tik, ar nebūtų galima per duris pasprukti. Bet prie durų stovėjo motina, lyg tyčia jam kelią pastojusi.

Žemaitukas, nei žodžio daugiau neprataręs, priėjo, sučiupo jį už ausies ir tempė, kaip jauti ant virvės, į stalą.

Nepaleisdamas ausies, kita ranka įknibo į plaukus ir lenkė į žemę.

– Klaupkis, klaupkis, vaikeli! – ragina vėl motina. – Bučiuok kunigėliui rankutę...

Juozo veidai liepsnoja, visas kūnas dega, lyg žarijomis apibertas. Sarmata svilina jį, kaip įkaitinta geležis. Norėtųsi žemėn prasmegti, o čia Žemaitukas, įkibęs į plaukus, vis spaudžia galvą žemyn.

Patsai nepajuto, kai klūpsčias griuvo prie kunigo kojų.

Žemaitukas, sėdėdamas dabar ant suolo, abiem rankom ėmė už plaukų linguoti jo galvą čia į vieną, čia į kitą šoną. Neskaudu buvo, bet tokia didelė sarmata, jog, rodos, širdis štai ims ir sprogs.

Kodel gi žemė neprasiskiria po kojų!..

Pagaliau Žemaitukas atlošė Juozo galvą į aukštą ir pasižiūrėjo jam į akis.

– Na, ką dabar man pasakysi?

Bernas tylėjo.

– Sugriešijai... Dabar vesti ją turėsi. Ar vesi? – žiūri Žemaitukas rūsčiai jam akysna.

Juozui pasivaideno, kad ne kunigas, bet patsai šventas Mykolas su ugniniu kalaviju stovi jam ant sprando.