– Neverk, nereikia, – nutildė šiurkščiai Žemaitukas. – Visi mes Dievui nusidedam.

Merga pakėlė akis aukštyn ir norėjo kažką pasakyti.

– Per išpažintį Dievui savo nuodėmę pasakysi. Dabar nereik.

Pasilenkęs dviem pirštais kilstelėjo ją už pasmakrės. Kai merga atsistojo ant kojų, pasuko ją veidu į duris ir pastūmėjo.

– Eik nusiramink ir Dievo apvaizda pasikliauk.

– Rūpinsis tau Dievo apvaizda tokia krale, – piktai, šnairuodamas suniurnėjo Grigas.

Žemaitukas nusigręžė į jį ir pagrasė pirštu.

– Neskriausk, kad nebūtai Dievo skriaudžiamas.

– Ji pati save nuskriaudė, ne aš, – nesusilaikė Grigas. – Ko nusipelnė, tą ir turi dabar...

Kai Elena išėjo iš pirkios, Žemaitukas vėl atsisėdo senoj vietoj, išsiėmė tabokinę ir tylėdamas ilgai ją vartė rankose.

– O kur gi sūnus? – paklausė pagaliau.

– Dievas jį žino. Kažkur dingo, – norėtų Grigienė apsaugoti sūnų nuo gėdos.

Bet senas Grigas pamanė, kad sveika būtų sūnui, jei ir jį kunigas, kaip reikia, išbartų.

– Ten, pas kluoną, vežimą rengia. Pašauk jį, motin.

Grigienė nepatenkinimo žvilgsniu pasižiūrėjo į vyrą, bet nuėjo, kaip stovėjo, vienmarškinė, sūnaus.

Pirkioje pasiliko tik Žemaitukas ir Grigas. Sėdėdamas kitame stalo gale, jis susierzinęs barbino pirštais į stalą ir nežinojo, kokią čia dabar užvedus su kunigu kalbą.

Žemaitukas irgi tylėjo, vis dar žaisdamas tabokine. Pagaliau liovėsi ir atidėjo ją ir raudoną nosinę šalia, ant stalo.

– Na, ką dabar darysim, Grigai? – kreipėsi kunigas.

– Ką aš turiu daryti – prikrausiu mantos, algą sumokėsiu už visus metus ir vežu pas gimines. Tesižino sau.

Žemaitukas klausydamas neigiamai kraipė galvą, bet nieko pasakyti nesuspėjo, nes kaip tik tuo metu pirkion sugrįžo Grigienė, atsivesdama sūnų.

Nustebo Juozas, pamatęs kunigą, ir sumišęs gniaužė rankose kepurę, nežinodamas, kaip čia jis turi pasielgti. Pajuto, kad del jo čia yra atsiradęs Žemaitukas. Neveltui motina, jį suradus, atsivedė, nei vienu žodžiu neprasitarus, kas jo pirkioje laukia.

– Pasisveikink su kunigėliu, rankutę šventą pabučiuok, – paragino motina. – Ko stovi pas duris, kaip kuolas tvoroje!..

– Eik, eik čia, arčiau, – pamojo jam pirštu Žemaitukas.

Bernas nepasijudino ir stovėjo, kaip stovėjęs. Apsidairė tik, ar nebūtų galima per duris pasprukti. Bet prie durų stovėjo motina, lyg tyčia jam kelią pastojusi.

Žemaitukas, nei žodžio daugiau neprataręs, priėjo, sučiupo jį už ausies ir tempė, kaip jauti ant virvės, į stalą.

Nepaleisdamas ausies, kita ranka įknibo į plaukus ir lenkė į žemę.

– Klaupkis, klaupkis, vaikeli! – ragina vėl motina. – Bučiuok kunigėliui rankutę...

Juozo veidai liepsnoja, visas kūnas dega, lyg žarijomis apibertas. Sarmata svilina jį, kaip įkaitinta geležis. Norėtųsi žemėn prasmegti, o čia Žemaitukas, įkibęs į plaukus, vis spaudžia galvą žemyn.

Patsai nepajuto, kai klūpsčias griuvo prie kunigo kojų.

Žemaitukas, sėdėdamas dabar ant suolo, abiem rankom ėmė už plaukų linguoti jo galvą čia į vieną, čia į kitą šoną. Neskaudu buvo, bet tokia didelė sarmata, jog, rodos, širdis štai ims ir sprogs.

Kodel gi žemė neprasiskiria po kojų!..

Pagaliau Žemaitukas atlošė Juozo galvą į aukštą ir pasižiūrėjo jam į akis.

– Na, ką dabar man pasakysi?

Bernas tylėjo.

– Sugriešijai... Dabar vesti ją turėsi. Ar vesi? – žiūri Žemaitukas rūsčiai jam akysna.

Juozui pasivaideno, kad ne kunigas, bet patsai šventas Mykolas su ugniniu kalaviju stovi jam ant sprando.

– Kaip tėvai palieps... – išstenėjo Juozas, ir jo veidas dar labiau suliepsnojo, visos gyslos ant kaklo išsitempė, kaip stygos. Štai, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju.

Žemaitukas išleido iš rankų jo plaukus.

– O kai pas mergą ėjai, ar tėvų klausei? – ir stūmė jį nuo savęs. – Eik man iš akių, nedorėli, atgailauk savo kaltę...

– Bučiuok, bučiuok kunigėliui ranką! – vėl kušta jam motina. – Padėkok už pamokymą...

Bet Juozas, pajutęs, kad už plaukų jau kunigas jo nelaiko, ir dargi pastūmėtas, pašoko, kaip gyvatės įgeltas, ir spruko pro duris, lyg iš ugnies ištrūkęs...

V

Juozui išsprukus iš pirkios, kuri laiką viešpatavo nemaloni, nejauki tyla. Grigienė triūsė su pienu pas pečių, nusigręžus, kad vyras nematytų jos ašarotų, neramumo pagautų akių.

Žemaitukas vėl kibo prie savo tabokinės ir, patenkinęs nosį didesne porcija, negu visuomet, ėmė smarkiai čiaudėti. Net ašaros iš akių pabiro.

Besičiaudėdamas jis žvilgčiojo Grigo pusėn...

„Tu užsispyrėlis, bet ir aš atkaklus. Kuris kurį palaušim!“ – lyg kalbėjo mirkčiojančios jo akys.

Grigienė padavė karšto pieno stiklinę. Žemaitukas pamėgino – pienas svilino lūpas.

– Teatauš kiek.. – šyptelėjo kunigas ir pastatė stiklinę ant stalo šalia tabokinės.

Grigas sėdėjo kitam stalo gale. Buvo iš jo veido matyti, kad nepatenkintas, piktas. Visą laiką žvairavo į žmoną, kurį nemokėjo ar nepanorėjo paslėpti nuo kunigo namų nemalonumų.

Ne Grigo būdas buvo dalintis su žmonėmis savo džiaugsmais ir bėdomis – visa, kas jį ištikdavo, gera ar bloga, slėpdavo nuo žmonių akių, kaip slėpė savo pinigus.

– Na, tai ką, Grigai? – prabilo pagaliau Žemaitukas. – Ruošk vestuves. Palaiminsiu, kad jau taip atsitiko.