– Kaip tėvai palieps... – išstenėjo Juozas, ir jo veidas dar labiau suliepsnojo, visos gyslos ant kaklo išsitempė, kaip stygos. Štai, rodos, ims ir sprogs, ir bernas čia pat, prie kunigo kojų, papliups krauju.

Žemaitukas išleido iš rankų jo plaukus.

– O kai pas mergą ėjai, ar tėvų klausei? – ir stūmė jį nuo savęs. – Eik man iš akių, nedorėli, atgailauk savo kaltę...

– Bučiuok, bučiuok kunigėliui ranką! – vėl kušta jam motina. – Padėkok už pamokymą...

Bet Juozas, pajutęs, kad už plaukų jau kunigas jo nelaiko, ir dargi pastūmėtas, pašoko, kaip gyvatės įgeltas, ir spruko pro duris, lyg iš ugnies ištrūkęs...

V

Juozui išsprukus iš pirkios, kuri laiką viešpatavo nemaloni, nejauki tyla. Grigienė triūsė su pienu pas pečių, nusigręžus, kad vyras nematytų jos ašarotų, neramumo pagautų akių.

Žemaitukas vėl kibo prie savo tabokinės ir, patenkinęs nosį didesne porcija, negu visuomet, ėmė smarkiai čiaudėti. Net ašaros iš akių pabiro.

Besičiaudėdamas jis žvilgčiojo Grigo pusėn...

„Tu užsispyrėlis, bet ir aš atkaklus. Kuris kurį palaušim!“ – lyg kalbėjo mirkčiojančios jo akys.

Grigienė padavė karšto pieno stiklinę. Žemaitukas pamėgino – pienas svilino lūpas.

– Teatauš kiek.. – šyptelėjo kunigas ir pastatė stiklinę ant stalo šalia tabokinės.

Grigas sėdėjo kitam stalo gale. Buvo iš jo veido matyti, kad nepatenkintas, piktas. Visą laiką žvairavo į žmoną, kurį nemokėjo ar nepanorėjo paslėpti nuo kunigo namų nemalonumų.

Ne Grigo būdas buvo dalintis su žmonėmis savo džiaugsmais ir bėdomis – visa, kas jį ištikdavo, gera ar bloga, slėpdavo nuo žmonių akių, kaip slėpė savo pinigus.

– Na, tai ką, Grigai? – prabilo pagaliau Žemaitukas. – Ruošk vestuves. Palaiminsiu, kad jau taip atsitiko.

Grigas susiraukė. Nieko neatsakydamas, užsimiršęs, išsitraukė iš užujuostės pypkę, prisikimšo ir įsikando dantysna.

– Ne tam savo sūnų auginau ir turtą jam kroviau, kad jis kampininko dukterį man į namus parvestų, – skildamas pintį, iš lėto pasisakė Grigas.

– Su pasogu marčios nori? – atsikreipė į jį Žemaitukas. – Kam tau pasogas, kad pats esi turtingas? Tokiam ūky, kaip tavo, ir bajorui būtų ne sarmata gyventi.

Žemaituko lūpose tai buvo aukščiausias chlopui pagyrimas.

Grigas jau buvo beišsižiojąs atsikirsti del turtų įprastu sau būdu, bet susigriebė, kad su kunigu kalba.

– Taigi, dvasiškas tėveli, kad mano ūkis labai geras, – pasigyrė jisai. – Todel ir ne bet kokia marti man tinka. Ką pasakytų žmonės, jei į tokį ūkį ateitų merga, kurios net marškiniai ant pečių ne savi, o svetimi. Gėda būtų visai mūsų giminei – išjuoktų mus žmonės.

– O gal gi, Grigai, per tavo rankas ir jai Dievas krovė. Užsigaus, atims, visko nustosi... Kaip Hijobas, žinai...

„Ir skerdžius tą pat sakė“, – toptelėjo Grigui širdin. Bet nepasidavė gundomas.

– Ne, dvasiškasis tėveli, – tvirtai atrėžė: – iš šitų šiaudų nebus grūdų. Mano sūnus bekraitės kampininko dukters neves.

Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po priejuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis.

– Ką jau čia besiginčiji su kunigėliu... – beprasižiojo ji, bet vyras taip piktai žvilgtelėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus.

– Nesipriešink, Grigai, Dievo valiai, – įkalbinėjo Žemaitukas. – Nusileisk. Nenorėk del tuščios puikybės, kad visa parapija tavo sūnų pirštais badytų. Ar tai ne sarmata bus ir tau?..

Grigas smarkiai užsitraukė, jog net sugruzdėjo vidury, lyg ne tabokas degė, bet pati pypkė.

– Ne Dievo tai valia, bet velnio pikta pagunda, – sumurmėjo, paleisdamas dūmų kamuolį.

– Ką tu, prastas žmogus, nusimanai? Be Dievo valios, Grigai, nieko šiam pasauly neatsitinka. Ar bloga, ar gera – tai vis pagal Dievo valią.

Grigas raukėsi ir tylėjo. Nenorėjo ir nedrąsu buvo su kunigu ginčytis – ne savo gi žmogus! Kad taip kitam, tokiam, kaip jis pats, mokėtų Grigas atsakyti ir lūpas užčiaupti! Bet kaip čia kalbėsi su kunigu? Negi su juo barsies...

Žemaitukas pasiėmė stiklinę.

– Juk Dievo akyse šioji mergaitė jau tavo sūnaus žmona, – kalbėjo kunigas, šaukštuku striubsėdamas šiltą pieną. – Kitos vesti jis jau nebegali.

– O kas juos sutuokė? Ar čigonas po krūmu? – netekdamas jau kantrybės piktai atsikirto Grigas. – Ar gal, dvasiškas tėveli, tu juos surišai be mūsų žinios? Tik kažkodel neteko apie tai girdėti...

– Ką tu nusimanai, Grigai, apie sutuokimus? – kalba vis Žemaitukas, iš lėto striubsėdamas pieną. – Žinai, kodel šventa Bažnyčia užsakus skelbia ir prašo visų pranešti, jei žino, ar yra girdėję apie kliūtis? O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? Ot, jei bernas mergą suviliojo, tai jau kliūtis. Kitos vesti jis nebegali, tik tą, kuriai pažadėjo. Kaip aš dabar priimsiu tavo sūnaus užsakus su kita, jei žinau, kad jis jau yra vienai žadėjęs?

– A, tėveli, – numojo nekantriai ranka Grigas. – Pas mus apie pažadus taip žmonės sako: pažadėsi – durnių patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi.

– O tu, Grigai, ar žinai, kas tai yra šliūbas? Ne, nežinai. Tai nesiginčyk su kunigu. Šliūbas – tai vyro pasižadėjimas imti moterį sau už žmoną. Šventoji Bažnyčia tuos pažadus tik palaimina prie altoriaus, ot kas yra! O kur žmogus tuos pažadus padarytų – vistiek: Dievas visur yra ir visur žmogų girdi... Kaip manai, Grigai, ar sūnus tokių pažadų nėra padaręs?..

– Tai, vadinasi, dvasiškasis tėveli, anot tavo žodžių, galima susituokti ir karčiamoje ir be kunigo, – pasipiktino Grigas.