Grigas susiraukė. Nieko neatsakydamas, užsimiršęs, išsitraukė iš užujuostės pypkę, prisikimšo ir įsikando dantysna.

– Ne tam savo sūnų auginau ir turtą jam kroviau, kad jis kampininko dukterį man į namus parvestų, – skildamas pintį, iš lėto pasisakė Grigas.

– Su pasogu marčios nori? – atsikreipė į jį Žemaitukas. – Kam tau pasogas, kad pats esi turtingas? Tokiam ūky, kaip tavo, ir bajorui būtų ne sarmata gyventi.

Žemaituko lūpose tai buvo aukščiausias chlopui pagyrimas.

Grigas jau buvo beišsižiojąs atsikirsti del turtų įprastu sau būdu, bet susigriebė, kad su kunigu kalba.

– Taigi, dvasiškas tėveli, kad mano ūkis labai geras, – pasigyrė jisai. – Todel ir ne bet kokia marti man tinka. Ką pasakytų žmonės, jei į tokį ūkį ateitų merga, kurios net marškiniai ant pečių ne savi, o svetimi. Gėda būtų visai mūsų giminei – išjuoktų mus žmonės.

– O gal gi, Grigai, per tavo rankas ir jai Dievas krovė. Užsigaus, atims, visko nustosi... Kaip Hijobas, žinai...

„Ir skerdžius tą pat sakė“, – toptelėjo Grigui širdin. Bet nepasidavė gundomas.

– Ne, dvasiškasis tėveli, – tvirtai atrėžė: – iš šitų šiaudų nebus grūdų. Mano sūnus bekraitės kampininko dukters neves.

Grigienė stovėjo pas pečių, rankas po priejuoste susidėjusi, ir ryte rijo vyrą akimis.

– Ką jau čia besiginčiji su kunigėliu... – beprasižiojo ji, bet vyras taip piktai žvilgtelėjo, jog Grigienė prikando liežuvį, net minties nebaigus.

– Nesipriešink, Grigai, Dievo valiai, – įkalbinėjo Žemaitukas. – Nusileisk. Nenorėk del tuščios puikybės, kad visa parapija tavo sūnų pirštais badytų. Ar tai ne sarmata bus ir tau?..

Grigas smarkiai užsitraukė, jog net sugruzdėjo vidury, lyg ne tabokas degė, bet pati pypkė.

– Ne Dievo tai valia, bet velnio pikta pagunda, – sumurmėjo, paleisdamas dūmų kamuolį.

– Ką tu, prastas žmogus, nusimanai? Be Dievo valios, Grigai, nieko šiam pasauly neatsitinka. Ar bloga, ar gera – tai vis pagal Dievo valią.

Grigas raukėsi ir tylėjo. Nenorėjo ir nedrąsu buvo su kunigu ginčytis – ne savo gi žmogus! Kad taip kitam, tokiam, kaip jis pats, mokėtų Grigas atsakyti ir lūpas užčiaupti! Bet kaip čia kalbėsi su kunigu? Negi su juo barsies...

Žemaitukas pasiėmė stiklinę.

– Juk Dievo akyse šioji mergaitė jau tavo sūnaus žmona, – kalbėjo kunigas, šaukštuku striubsėdamas šiltą pieną. – Kitos vesti jis jau nebegali.

– O kas juos sutuokė? Ar čigonas po krūmu? – netekdamas jau kantrybės piktai atsikirto Grigas. – Ar gal, dvasiškas tėveli, tu juos surišai be mūsų žinios? Tik kažkodel neteko apie tai girdėti...

– Ką tu nusimanai, Grigai, apie sutuokimus? – kalba vis Žemaitukas, iš lėto striubsėdamas pieną. – Žinai, kodel šventa Bažnyčia užsakus skelbia ir prašo visų pranešti, jei žino, ar yra girdėję apie kliūtis? O žinai, kokias kliūtis turima galvoje? Ot, jei bernas mergą suviliojo, tai jau kliūtis. Kitos vesti jis nebegali, tik tą, kuriai pažadėjo. Kaip aš dabar priimsiu tavo sūnaus užsakus su kita, jei žinau, kad jis jau yra vienai žadėjęs?

– A, tėveli, – numojo nekantriai ranka Grigas. – Pas mus apie pažadus taip žmonės sako: pažadėsi – durnių patiešysi, neišpildysi – nesugriešysi.

– O tu, Grigai, ar žinai, kas tai yra šliūbas? Ne, nežinai. Tai nesiginčyk su kunigu. Šliūbas – tai vyro pasižadėjimas imti moterį sau už žmoną. Šventoji Bažnyčia tuos pažadus tik palaimina prie altoriaus, ot kas yra! O kur žmogus tuos pažadus padarytų – vistiek: Dievas visur yra ir visur žmogų girdi... Kaip manai, Grigai, ar sūnus tokių pažadų nėra padaręs?..

– Tai, vadinasi, dvasiškasis tėveli, anot tavo žodžių, galima susituokti ir karčiamoje ir be kunigo, – pasipiktino Grigas.

– Geras katalikas to nedaro, bet jei jau atsitiko tokia nelaimė, nereikia Dievo valiai priešintis.

– Tėve, ką jau čia ginčijiesi su kunigėliu! – neiškentė Grigienė, – sutik, nesipriešink Dievo valiai...

Vyras piktai suurzgė, ir žmona vėl nutilo.

– Turėsiu tave iš sakyklos pabarti. Ar bus gerai, ar ne sarmata bus, kai tave iš sakyklos prie visų žmonių barsiu?

– Ne, dvasiškas tėveli. Bark, kiek nori, bet plikos marčios į namus neimsiu. Išvarysiu ir sūnų iš namų! – net atsistojo Grigas. – Teeina šunų lodyti!..

– Ką jau čia kalbi? Kur tu savo vaikelį varysi, – pravirko Grigienė. – Kur jis vargšelis ras sau prieglaudėlę be tėvų namo?..

– Išvarysiu, kaip mane gyvą matai, – graso senis žmonai.

Žemaitukas pastatė pusiau atgertą stiklinę ant stalo, pasiėmė tabokinę, prisikimšo nosį, nusičiaudėjo, nusišluostė ir, nuleidęs galvą, susimąstęs, tylėjo kurį laiką.

– Kraičio būtinai nori? – prabilo vėl.

Gerai, pagalvosime ir apie kraitį. Jei pasigailėsi siratos, tai ir aš pasigailėsiu... Kad tik gėdos nebūtų parapijai ir žmonėms pasipiktinimo. Žinai mano pievą pas buomą? Pats nebuvau ten, nesu jos matęs, bet sako – gera pieva...

– Nieko sau pieva, – pastate ausis Grigas. – Vieno tik atolo galima gerą dešimtį vežimų sušienauti.

– Tai, ot, Grigai: kol aš gyvas busiu, kol čia kunigausiu, užleidžiu visam laikui ją tau. Šienauk, kaip savo, nors dvidešimtį metų... Sutuoksiu jaunuosius gražiai, visas žvakes bažnyčioj uždegsiu ir pinigų neimsiu... Į vestuves savo arkliais atvažiuosiu... Ot, kaip aš tave pagerbsiu, Grigai!

Grigienė su ašaromis puolė bučiuoti kunigėliui ranką už tokią didelę malonę. Ji jau iš veido pamatė, kad vyras pasviro. Dar priešinsis kurį laiką iš užsispyrimo, bet neabejojo jau, kad neišsilaikys, nusileis.