– Sutik, tėve, sutik jau! – drąsiai dabar ragina vyrą. – Nebūk bukas, kaip kuolas.

Grigas vis dar svyravo. Net pakaušį ėmė krapštyti iš susirūpinimo. Kunigo siūlymai buvo vertingi. Tokia pieva! Tai ne šimtu rublių kvepia!.. Ir garbė gi, garbė kokia! Visa parapija pavydės!..

– Kai gims vaikas, kūmas būsiu... Jei bus berniukas, Adomu pakrikštysiu... – vis dar gundo Žemaitukas. – Ir sarmatos nei tau, nei sūnui nebebus, ir Dievas dar labiau padės...

– Sutik jau, tėve, sutik! – tempia žmona Grigą už rankovės. – Pabučiuok kunigėliui ranką!

– Tai gal jau ir reikės sutikti... Bet kaip gi tai? – spiriasi dar Grigas: – Atvažiuos martelė – nei skrynelių, nei pintelių, nei arkliuko, nei karvutės...

– Gerai, Grigai, duosiu ir karvutę. Tik arklio neprašyk – pats tik porą turiu.

– Sutik jau, sutik, tėve. Kur tu, tiesą pasakius, ir marčią geresnę rasi, kaip Elena. Tokia darbšti, tokia greita, paklusni!...

– Tai jau sutiksiu, dvasiškas tėveli. Tik kad savo žodį išlaikytut...

– Išlaikysiu, Grigai. Kad pažadėjau, išlaikysiu. Kaip bajoras tau sakau, ne tik kaip kunigas.

Dabar ir Grigas atsikėlęs priėjo, nusilenkė ir pabučiavo Žemaitukui ranką.

– Ot, ir gerai, ot, ir gerai, – atsikėlė ir Žemaitukas. – Dėkui tau, gaspadin, už pieną... O vaikus siųskite užurašų tuojau, neatidėliodami... Suženysiu dar prieš adventą... Nereikia traukti...

– Pats Dievulis jus atsiuntė pas mus, kunigėli! – puolė vėl Grigienė ir karštai, po kelis sykius, bučiavo kunigui rankas.

– Nereik, gaspadin, nereik, – ėmė pagaliau ginti rankas Žemaitukas. – Susitvarkem ir dabar važiuosiu – mano vežėjas gal jau sustingo, ant vežimo besėdėdamas.

– Pašauk, tėve, vaikus, pats pašauk: tepadėkoja kunigėliui už gerą širdelę..