– Nereik dabar, gaspadin, nereik! Šiandien ir be to jiems daug teko kentėti... Ir dar barsiu, kai užurašų atvažiuos, – kalbėjo vilkdamasis jau kailinius.

Grigas padėjo Žemaitukui apsivilkti, ir abu su žmona išlydėjo jį iki vartų.

Prieš atsisėsdamas į vežimą, atsisveikindamas, pabučiavo Žemaitukas Grigienę į kaktą.

– Matai, gaspadin, kad reikia Dievu pasitikėti – jis neapvils, jei iš geros širdies jo prašysi... Jis daugel tau atleis už tai, kad siratos pasigailėjai...

Grigas neatkreipė dėmesio, net neklause, apie ką Žemaitukas su žmona kalbėjosi.

Kai, išlydėję kunigą, sugrįžo pirkion, Grigas vėl atsisėdo pas stalą ir užsirūkė pypkę.

– Eik, motin, pašauk mūsų palaidūnus.

Kai pirkion, tiesiog už rankų tempiami, atėjo sūnus ir Elena, senis, ūsuose slėpdamas linksmą šypseną, apsimetęs rūsčiu paliepė:

– Svečias išvažiavo, renkitės ir jūs, tik kad man greičiau!.. O aš einu pas Klimką, – atsikėlė Grigas: – tepavažiuos jis su jumis... – ir paleido dūmų kamuolius: – bažnyčion, užurašų pas kunigą...

VI

Jau keli metai Grigas naudojasi kunigo pieva, kaip nuosava. Pirmaisiais metais mėgino žmonės teirautis:

– Ką tu, Grigai? Nupirkai iš kunigo pievą, ar ką?...

– Gal nupirkau, gal pasoginė... Jums kokis reikalas žinoti?

Daugiau iš jo nieko sužinoti nepajėgė. Šiandien, giedrą vasaros pusiaudienį, sėdėjo senis Grigas pasvirnėje ir plakė dalgę. Rengėsi rytoj visa šeima važiuoti anksti „pasoginės“ šienauti.

Tik buvo parginę iš rytagonių gyvulius. Jaunoji Grigienė, Elena, triūsė dabar pirkioje, valgydino piemenį ir skerdžių Gugį. Senė Grigienė suvarė gyvulius tvartan, uždarė kiaules, apžiūrėjo, ar varteliai visur tvarkoje, užkelti, kad paršai į daržus neįsibrautų, ir ėjo pirkion.

Grigas, pastebėjęs einančią per kiemą žmoną, liovėsi dalgę tynęs.