– Eik čion, motin. Pasišnekėsime, – užkalbino ją.

Grigienė priėjo ir atsisėdo pasvirnėje šalia vyro.

– Ar tik neserga mūsų žalioji? – pasiskundė senė. – Jau kuri diena negula ir atorajos nekremta, kaip matau. Ir akys tokios liūdnos, užtraškanojusios...

– Betgi pieno duoda? – pasiteiravo senis.

– Duoda dar kolkas.

– Ką čia dabar suvoksi tokiam karšty...

Varmai gal įkyri, tai ir liūdna karvė.

Išsitraukė pypkę, prisikimšo iš krepšio, kurį visuomet nešiodavo už juostos, ir ėmė skilti pintį.

Degtukų Grigas pypkei įdegti nepripažindavo.

– Su pintimi įdegtą skaniau rūkyti. Kitas kvapas, – kalbėdavo jis, kai jam kas pasiūlydavo degtuką.

– Tu, tėve, atsargiau su ugnimi. Tokis karštis – ar sunku užkrėsti...

– E, niekus, motin, kalbi. Negi aš pirmą kartą...

Užsitraukė, paptelėjo porą kartų ir paleido dūmus tiesiog žmonai į nosį. Toji užsikosėjo, dūmais paspringus, ir ėmė abiem rankom juos sklaidyti.

– Ai, tėve, – palingavo senė galvą: – ar tau ne gėda? Juokauji, kaip mažas vaikas.

Senis nusijuokė, patenkintas iškrėstu pokštu.

Žmona atsikėlė eiti.

– Palauk, palauk, – sulaikė ją Grigas. – Noriu apie rimtą dalyką su tavim pasikalbėti.

Žmona vėl atsisėdo.

– Tai kalbėk nejuokavęs.

– Ot, žinai, plaku dalgę ir galvoju: iš kur skerdžius galėjo žinoti, kad tikrai teks Elenos vaikams mūsų kraunamas turtas? Kaip iš knygos paskaitė!..

– Iš kur galėjo žinoti? – truktelėjo Grigienė pečiais. – Argi aš tau nesakiau, kad jis raganius, o tu vis tikėti nenorėjai. Dabar patsai matai...

Grigas išėmė iš dantų pypkę, smarkiai nusispjovė ir nusišluostė marškinių rankove lūpas.

– Tai ką, tavo manymu, raganius su Dievu yra sutartį sudaręs, kad viskas vyktų, kaip jis pasako?..

– Ne su Dievu, bet su raguotu, pasakyk geriau...

Senis vėl įsikando pypkę, patylėjo, iš lėto traukdamas dūmus, lyg apgalvodamas žmonos pastabą.