– Nereik dabar, gaspadin, nereik! Šiandien ir be to jiems daug teko kentėti... Ir dar barsiu, kai užurašų atvažiuos, – kalbėjo vilkdamasis jau kailinius.

Grigas padėjo Žemaitukui apsivilkti, ir abu su žmona išlydėjo jį iki vartų.

Prieš atsisėsdamas į vežimą, atsisveikindamas, pabučiavo Žemaitukas Grigienę į kaktą.

– Matai, gaspadin, kad reikia Dievu pasitikėti – jis neapvils, jei iš geros širdies jo prašysi... Jis daugel tau atleis už tai, kad siratos pasigailėjai...

Grigas neatkreipė dėmesio, net neklause, apie ką Žemaitukas su žmona kalbėjosi.

Kai, išlydėję kunigą, sugrįžo pirkion, Grigas vėl atsisėdo pas stalą ir užsirūkė pypkę.

– Eik, motin, pašauk mūsų palaidūnus.

Kai pirkion, tiesiog už rankų tempiami, atėjo sūnus ir Elena, senis, ūsuose slėpdamas linksmą šypseną, apsimetęs rūsčiu paliepė:

– Svečias išvažiavo, renkitės ir jūs, tik kad man greičiau!.. O aš einu pas Klimką, – atsikėlė Grigas: – tepavažiuos jis su jumis... – ir paleido dūmų kamuolius: – bažnyčion, užurašų pas kunigą...

VI

Jau keli metai Grigas naudojasi kunigo pieva, kaip nuosava. Pirmaisiais metais mėgino žmonės teirautis:

– Ką tu, Grigai? Nupirkai iš kunigo pievą, ar ką?...

– Gal nupirkau, gal pasoginė... Jums kokis reikalas žinoti?

Daugiau iš jo nieko sužinoti nepajėgė. Šiandien, giedrą vasaros pusiaudienį, sėdėjo senis Grigas pasvirnėje ir plakė dalgę. Rengėsi rytoj visa šeima važiuoti anksti „pasoginės“ šienauti.

Tik buvo parginę iš rytagonių gyvulius. Jaunoji Grigienė, Elena, triūsė dabar pirkioje, valgydino piemenį ir skerdžių Gugį. Senė Grigienė suvarė gyvulius tvartan, uždarė kiaules, apžiūrėjo, ar varteliai visur tvarkoje, užkelti, kad paršai į daržus neįsibrautų, ir ėjo pirkion.

Grigas, pastebėjęs einančią per kiemą žmoną, liovėsi dalgę tynęs.

– Eik čion, motin. Pasišnekėsime, – užkalbino ją.

Grigienė priėjo ir atsisėdo pasvirnėje šalia vyro.

– Ar tik neserga mūsų žalioji? – pasiskundė senė. – Jau kuri diena negula ir atorajos nekremta, kaip matau. Ir akys tokios liūdnos, užtraškanojusios...

– Betgi pieno duoda? – pasiteiravo senis.

– Duoda dar kolkas.

– Ką čia dabar suvoksi tokiam karšty...

Varmai gal įkyri, tai ir liūdna karvė.

Išsitraukė pypkę, prisikimšo iš krepšio, kurį visuomet nešiodavo už juostos, ir ėmė skilti pintį.

Degtukų Grigas pypkei įdegti nepripažindavo.

– Su pintimi įdegtą skaniau rūkyti. Kitas kvapas, – kalbėdavo jis, kai jam kas pasiūlydavo degtuką.

– Tu, tėve, atsargiau su ugnimi. Tokis karštis – ar sunku užkrėsti...

– E, niekus, motin, kalbi. Negi aš pirmą kartą...

Užsitraukė, paptelėjo porą kartų ir paleido dūmus tiesiog žmonai į nosį. Toji užsikosėjo, dūmais paspringus, ir ėmė abiem rankom juos sklaidyti.

– Ai, tėve, – palingavo senė galvą: – ar tau ne gėda? Juokauji, kaip mažas vaikas.

Senis nusijuokė, patenkintas iškrėstu pokštu.

Žmona atsikėlė eiti.

– Palauk, palauk, – sulaikė ją Grigas. – Noriu apie rimtą dalyką su tavim pasikalbėti.

Žmona vėl atsisėdo.

– Tai kalbėk nejuokavęs.

– Ot, žinai, plaku dalgę ir galvoju: iš kur skerdžius galėjo žinoti, kad tikrai teks Elenos vaikams mūsų kraunamas turtas? Kaip iš knygos paskaitė!..

– Iš kur galėjo žinoti? – truktelėjo Grigienė pečiais. – Argi aš tau nesakiau, kad jis raganius, o tu vis tikėti nenorėjai. Dabar patsai matai...

Grigas išėmė iš dantų pypkę, smarkiai nusispjovė ir nusišluostė marškinių rankove lūpas.

– Tai ką, tavo manymu, raganius su Dievu yra sutartį sudaręs, kad viskas vyktų, kaip jis pasako?..

– Ne su Dievu, bet su raguotu, pasakyk geriau...

Senis vėl įsikando pypkę, patylėjo, iš lėto traukdamas dūmus, lyg apgalvodamas žmonos pastabą.

– Taip tau raguotasis ir stengsis, kad viskas į gerą, ne į blogą žmogui virstų. Pasakysi, kad ir mūsų Žemaitukas raguoto gundomas įsikišo...

Senė sumišo. Ji tikrai apie tai nebuvo galvojusi. Bet kad kunigą velnias galėtų pakreipti!.. Ne, apie tai pagalvoti tik – jau didelis Dievui nusižengimas.

– Jau aš pati nežinau dabar, tėve, ką tau pasakyti...

Iš pirkios išėjo Gugis, stabtelėjo prieangy, apsidairė. Pamatęs šeimininkus pasvirnėj, nužygiavo pas juos.

– Gal turi, seni, geros tabokos? – paklausė priėjęs. – Pavaišink skerdžių...

Grigas ištraukė iš užujuostės krepšį ir atkišo Gugiui. Skerdžius atsisėdo priešais, ant kulbelės, ir kimšo savo molinę, nuo metų pajuodavusią pypkutę...

– Ot, mes čia sėdime su žmona ir kalbamės, – pradėjo Grigas: – iš kur skerdžius būtų galėjęs žinoti, kad Elena tikrai taps mūsų marti...

Gugis nusijuokė.

– Atspėk, kad gudrus.

– Žmonės kalba, kad esi raganius. Netikėjau. Bet kai pagalvoju dabar, tai dievai tave žino... Gal gi yra tiesos žmonių kalbose?

Skerdžius prisikimšęs grąžino krepšį Grigui, įdegė degtuku savo pypkaitę, užsitraukė kartą, kitą ir nusispjovė.

– Manai, aš nežinau, jei tyliu, kodel Elena tapo tavo marti, – aiškina papsėdamas Gugis.

– Kai tik atsitinka kam nelaimė, visi bėga pas seną Gugi patarimų ir pagalbos. Ir ji buvo atbėgusi su Juozu tavo, pasipasakojo...

Grigas nusišypsojo.

– Ot kas yra?.. Dabar man aiškėja.

– Visi sako: „Grigas šykštus žmogus, Grigas tokis, Grigas šiokis“... O aš žinojau, kad Grigai gerą turi širdį, Dievo bijo – nepanorės nuskriausti savo vaikų...

Seni Grigai pasižiūrėjo vienas į antrą, ir abu, kaip susitarę, linksmai, patenkinti, nusišypsojo...

Sodely, senos išsišakojusios liepos lapuose, sušvilpė atklydusi iš girios volungė...