– Taip tau raguotasis ir stengsis, kad viskas į gerą, ne į blogą žmogui virstų. Pasakysi, kad ir mūsų Žemaitukas raguoto gundomas įsikišo...

Senė sumišo. Ji tikrai apie tai nebuvo galvojusi. Bet kad kunigą velnias galėtų pakreipti!.. Ne, apie tai pagalvoti tik – jau didelis Dievui nusižengimas.

– Jau aš pati nežinau dabar, tėve, ką tau pasakyti...

Iš pirkios išėjo Gugis, stabtelėjo prieangy, apsidairė. Pamatęs šeimininkus pasvirnėj, nužygiavo pas juos.

– Gal turi, seni, geros tabokos? – paklausė priėjęs. – Pavaišink skerdžių...

Grigas ištraukė iš užujuostės krepšį ir atkišo Gugiui. Skerdžius atsisėdo priešais, ant kulbelės, ir kimšo savo molinę, nuo metų pajuodavusią pypkutę...

– Ot, mes čia sėdime su žmona ir kalbamės, – pradėjo Grigas: – iš kur skerdžius būtų galėjęs žinoti, kad Elena tikrai taps mūsų marti...

Gugis nusijuokė.

– Atspėk, kad gudrus.

– Žmonės kalba, kad esi raganius. Netikėjau. Bet kai pagalvoju dabar, tai dievai tave žino... Gal gi yra tiesos žmonių kalbose?

Skerdžius prisikimšęs grąžino krepšį Grigui, įdegė degtuku savo pypkaitę, užsitraukė kartą, kitą ir nusispjovė.

– Manai, aš nežinau, jei tyliu, kodel Elena tapo tavo marti, – aiškina papsėdamas Gugis.

– Kai tik atsitinka kam nelaimė, visi bėga pas seną Gugi patarimų ir pagalbos. Ir ji buvo atbėgusi su Juozu tavo, pasipasakojo...

Grigas nusišypsojo.

– Ot kas yra?.. Dabar man aiškėja.

– Visi sako: „Grigas šykštus žmogus, Grigas tokis, Grigas šiokis“... O aš žinojau, kad Grigai gerą turi širdį, Dievo bijo – nepanorės nuskriausti savo vaikų...

Seni Grigai pasižiūrėjo vienas į antrą, ir abu, kaip susitarę, linksmai, patenkinti, nusišypsojo...

Sodely, senos išsišakojusios liepos lapuose, sušvilpė atklydusi iš girios volungė...