I

Visų kaimynų manymu, Grigas turėjo prisikrovęs gero skatiko, tik buvo labai šykštus.

– Tai titnagas, ne žmogus, – kalbėjo apie jį. – Reikalui prispyrus ar bėdai ištikus, vieno skatiko iš jo negausi skolon, neišprašysi...

Anksčiau dar, būdavo, vienas kitas mėgindavo kreiptis pas jį.

– Klausyk, kūmai! Rodos, turi šiek tiek atliekamo skatiko...

– Sau turiu, – kaip kirviu nukirsdavo kalbą kūmas: – bet kitiems – tai ne.

– Na, jau! Imsiu ir patikėsiu, – mėgino dar įkalbinėti žmogus. – Manau, šimtus prisikrovęs turi. Paskolintai man. Juk atiduosiu...

– Mano pinigus Dievas skaito ir aš, o tu, žmogau, negi gali žinoti, kiek jų mano kišeniuje yra?...

Paskutiniu metu, net didžiausios bėdos prispirtas, niekas jau nei nemėgino pas jį kreiptis.

– Bergždžias darbas! Greičiau iš alkano šunies kaulą išgausi, negu iš jo skatiką skolon iškaulysi.

– O gal gi iš tikrųjų neturi, – mėgino abejoti, tokias kalbas girdėdamas, vienas kitas gretimų kaimų vyras.

– Ehe, brol! Kaip gi, neturi!.. Ūkis kaip eketė, pastatai kaip stiklinė, patsai nei geria, nei bylinėjasi – kur jis gali pinigus dėti?..

– Kad bent vaikų daug turėtų, dukterų... O dabar vieną tik sūnų, ir tasai iš naminio darbo rūbo neišsivelka, kaip kažkokis vargšas samdininkėlis.

– Štai, kad ir tokis dalykas! Rodos, dievobaimingas žmogus, bažnyčios nesišalina ir kitus mėgsta pabarti. O gal kas pamena, kada jis buvo ekzekvijas kėlęs, ar iškilmingas mišias už mirusius užpirkęs...

– Arba vėl, kiek jį kasmet gėdina mūsų Žemaitukas! Kitas jo vietoje būtų jau paskutinę karvę pardavęs, kad tik tokios sarmatos prie visų žmonių pakelti netektų.

– Jam toji sarmata, kaip žvirbliui lietus – pasipurtė, ir sausas!..

– Tiesa, nelimpa jo sarmata – geras akis turi, jos gėdos nebijo...

– Ir kuriam galui jis tuos pinigus krauna? Negi nusineš su savim į kapus!..

Žemaituku žmonės vadino savo seną kleboną, kunigą Adomą Šlepavičių, toje parapijoje klebonaujantį nuo neatmenamų laikų. Jis buvo žemaičių bajorų kilmės, ir žmonės jį praminė Žemaituku gal dar tuomet, kai jis, jaunas būdamas, atvažiavo čia kunigauti ir, matyti, smarkiai žemaičiavo. Per ilgus metus iš jo tarties išnyko visi žemaitiškumo pėdsakai, ir dabar Žemaitukas taip gerai dzūkavo, lyg čia būtų gimęs ir augęs.

Bet sena pravardė prilipo ir laikėsi jo iki mirties.

Parapija buvo grynai lietuviška. Keletas bajorėlių ir miestelėnų žiupsnelis „lenkavo“ namie, bet ir jie visi gerai suprasdavo ir kalbėdavo lietuviškai, o bažnyčioje skambėjo viena tik lenkų kalba.

Skubėdamas Žemaitukas dažnai užmiršdavo net evangeliją paskaityti lietuviškai.

Tokią tvarką jis rado atvažiavęs, ir jam neatėjo galvon, kad ją reikia pakeisti. Gal net manė, kad Dievui labiau patinka poniška lenkų kalba, negu mužikiška lietuvių.

Su kaimiečiais jis kalbėdavo tik lietuviškai. Jo manymu, lenkų kalba pritinka vien bajorui ir bažnyčios tarnautojams, todel net vargoninko ir zakristijono pavardes jis tuojau sulenkino. Vargonininką Šakutį jis perkrikštino Šakevičium, o zakristijoną Bolį – Bolinskiu.

– Nedera bažnyčios tarnautojams turėti chlopiškas pavardes.

Del kalbos jam teko kelis kartus smarkiai susiremti su vietiniais miesčionėliais. Tie net skundus vyskupui rašė, bet nieko nepasiekė – nenorėjo ir nekalbėjo su jais klebonas lenkiškai.

– Chlopai esate, ne bajorai, tai ir kalbėkite lietuviškai.

Žydus priskirdavo irgi žemesnei žmonių rūšiai, kuriai nedera lenkiškai kalbėti.

Buvo atkaklus, kaip tikras žemaitis, savo nusistatymo nepakeitė ir jo laikėsi iki mirties. Miesčionėliai pagaliau turėjo nusileisti ir kalbėti su savo klebonu lietuviškai...

Šiaipjau Žemaitukas buvo geras žmogus, net labai geras, minkštos širdies. Savo parapijiečius širdingai mėgo, pažindamas jų geras ypatybes ir silpnumus, ir vargus jų mokėjo atjausti.

Kiekvieną senesnį žmogų pažindavo iš vardo ir pavardės. Jų siela buvo jam aiški, kaip jo brevijoro puslapiai, kuriuos jis jau išmoko atmintinai.

Parapija buvo turtinga, didelė, bet su vikarais Žemaitukas nesugyvendavo, nemėgo, kad jam kas kitas su savo tvarka panosėj šeimininkautų. Jei dvasinė vyresnybė atsiųsdavo vikarą, klebonui neprašant, ilgai pas jį neišbūdavo: prasidėdavo tarp jų vaidai, ir vikaras išnykdavo.

Bažnyčiai priklausė gero juodžemio dvidešimt hektarų ir keturi hektarai pievų, kuriose vien tik atolo sušienaudavo daugiau, kaip du šimtu vežimų. Bet Žemaitukas ūkio nevedė, atiduodavo žemę ir pievas „iš pusės“, ir tai ne vienam kuriam, bet įvairiems, sklypais ir sklypeliais.

Ateina, būdavo, pas jį kuris mažiau pasiturįs ar mažažemis, mokąs paverkšlenti, pasiskundžia, kad sunku gyventi – žemės maža, o vaikų daug, kaip pupų.

– Neblevyzgok. Dievas žino, kodel tau daug vaikų davė, ir ne tam, kad badu juos marintai. Kad maža turi žemės, žinau. Imk pas mane iš pusės sklypą pas vieškelį. Pasėsi, suimsi, iškulsi, man pusę duosi, o kitą pasiimsi sau.

– Vai, abejoju, dvasiškas tėveli, ar pas mane susiras tiek javo, kad galėtau tokį didelį sklypą apsėti, – slėpdamas džiaugsmą aimanuoja žmogelis.

– Tu neturi, tai pas mane susiras, – nuramina Žemaitukas, ir tuojau liepia pašaukti zakristijoną.

– Dasz mu tam zboža, ile potrzeba. Dopatrz, by nie oszukiwai...