Buvo atkaklus, kaip tikras žemaitis, savo nusistatymo nepakeitė ir jo laikėsi iki mirties. Miesčionėliai pagaliau turėjo nusileisti ir kalbėti su savo klebonu lietuviškai...

Šiaipjau Žemaitukas buvo geras žmogus, net labai geras, minkštos širdies. Savo parapijiečius širdingai mėgo, pažindamas jų geras ypatybes ir silpnumus, ir vargus jų mokėjo atjausti.

Kiekvieną senesnį žmogų pažindavo iš vardo ir pavardės. Jų siela buvo jam aiški, kaip jo brevijoro puslapiai, kuriuos jis jau išmoko atmintinai.

Parapija buvo turtinga, didelė, bet su vikarais Žemaitukas nesugyvendavo, nemėgo, kad jam kas kitas su savo tvarka panosėj šeimininkautų. Jei dvasinė vyresnybė atsiųsdavo vikarą, klebonui neprašant, ilgai pas jį neišbūdavo: prasidėdavo tarp jų vaidai, ir vikaras išnykdavo.

Bažnyčiai priklausė gero juodžemio dvidešimt hektarų ir keturi hektarai pievų, kuriose vien tik atolo sušienaudavo daugiau, kaip du šimtu vežimų. Bet Žemaitukas ūkio nevedė, atiduodavo žemę ir pievas „iš pusės“, ir tai ne vienam kuriam, bet įvairiems, sklypais ir sklypeliais.

Ateina, būdavo, pas jį kuris mažiau pasiturįs ar mažažemis, mokąs paverkšlenti, pasiskundžia, kad sunku gyventi – žemės maža, o vaikų daug, kaip pupų.

– Neblevyzgok. Dievas žino, kodel tau daug vaikų davė, ir ne tam, kad badu juos marintai. Kad maža turi žemės, žinau. Imk pas mane iš pusės sklypą pas vieškelį. Pasėsi, suimsi, iškulsi, man pusę duosi, o kitą pasiimsi sau.

– Vai, abejoju, dvasiškas tėveli, ar pas mane susiras tiek javo, kad galėtau tokį didelį sklypą apsėti, – slėpdamas džiaugsmą aimanuoja žmogelis.

– Tu neturi, tai pas mane susiras, – nuramina Žemaitukas, ir tuojau liepia pašaukti zakristijoną.

– Dasz mu tam zboža, ile potrzeba. Dopatrz, by nie oszukiwai...