– Eik čion, motin. Pasišnekėsime, – užkalbino ją.

Grigienė priėjo ir atsisėdo pasvirnėje šalia vyro.

– Ar tik neserga mūsų žalioji? – pasiskundė senė. – Jau kuri diena negula ir atorajos nekremta, kaip matau. Ir akys tokios liūdnos, užtraškanojusios...

– Betgi pieno duoda? – pasiteiravo senis.

– Duoda dar kolkas.

– Ką čia dabar suvoksi tokiam karšty...

Varmai gal įkyri, tai ir liūdna karvė.

Išsitraukė pypkę, prisikimšo iš krepšio, kurį visuomet nešiodavo už juostos, ir ėmė skilti pintį.

Degtukų Grigas pypkei įdegti nepripažindavo.

– Su pintimi įdegtą skaniau rūkyti. Kitas kvapas, – kalbėdavo jis, kai jam kas pasiūlydavo degtuką.

– Tu, tėve, atsargiau su ugnimi. Tokis karštis – ar sunku užkrėsti...

– E, niekus, motin, kalbi. Negi aš pirmą kartą...

Užsitraukė, paptelėjo porą kartų ir paleido dūmus tiesiog žmonai į nosį. Toji užsikosėjo, dūmais paspringus, ir ėmė abiem rankom juos sklaidyti.

– Ai, tėve, – palingavo senė galvą: – ar tau ne gėda? Juokauji, kaip mažas vaikas.

Senis nusijuokė, patenkintas iškrėstu pokštu.

Žmona atsikėlė eiti.

– Palauk, palauk, – sulaikė ją Grigas. – Noriu apie rimtą dalyką su tavim pasikalbėti.

Žmona vėl atsisėdo.

– Tai kalbėk nejuokavęs.

– Ot, žinai, plaku dalgę ir galvoju: iš kur skerdžius galėjo žinoti, kad tikrai teks Elenos vaikams mūsų kraunamas turtas? Kaip iš knygos paskaitė!..

– Iš kur galėjo žinoti? – truktelėjo Grigienė pečiais. – Argi aš tau nesakiau, kad jis raganius, o tu vis tikėti nenorėjai. Dabar patsai matai...

Grigas išėmė iš dantų pypkę, smarkiai nusispjovė ir nusišluostė marškinių rankove lūpas.

– Tai ką, tavo manymu, raganius su Dievu yra sutartį sudaręs, kad viskas vyktų, kaip jis pasako?..

– Ne su Dievu, bet su raguotu, pasakyk geriau...

Senis vėl įsikando pypkę, patylėjo, iš lėto traukdamas dūmus, lyg apgalvodamas žmonos pastabą.

– Taip tau raguotasis ir stengsis, kad viskas į gerą, ne į blogą žmogui virstų. Pasakysi, kad ir mūsų Žemaitukas raguoto gundomas įsikišo...

Senė sumišo. Ji tikrai apie tai nebuvo galvojusi. Bet kad kunigą velnias galėtų pakreipti!.. Ne, apie tai pagalvoti tik – jau didelis Dievui nusižengimas.

– Jau aš pati nežinau dabar, tėve, ką tau pasakyti...

Iš pirkios išėjo Gugis, stabtelėjo prieangy, apsidairė. Pamatęs šeimininkus pasvirnėj, nužygiavo pas juos.

– Gal turi, seni, geros tabokos? – paklausė priėjęs. – Pavaišink skerdžių...

Grigas ištraukė iš užujuostės krepšį ir atkišo Gugiui. Skerdžius atsisėdo priešais, ant kulbelės, ir kimšo savo molinę, nuo metų pajuodavusią pypkutę...

– Ot, mes čia sėdime su žmona ir kalbamės, – pradėjo Grigas: – iš kur skerdžius būtų galėjęs žinoti, kad Elena tikrai taps mūsų marti...

Gugis nusijuokė.

– Atspėk, kad gudrus.

– Žmonės kalba, kad esi raganius. Netikėjau. Bet kai pagalvoju dabar, tai dievai tave žino... Gal gi yra tiesos žmonių kalbose?

Skerdžius prisikimšęs grąžino krepšį Grigui, įdegė degtuku savo pypkaitę, užsitraukė kartą, kitą ir nusispjovė.

– Manai, aš nežinau, jei tyliu, kodel Elena tapo tavo marti, – aiškina papsėdamas Gugis.

– Kai tik atsitinka kam nelaimė, visi bėga pas seną Gugi patarimų ir pagalbos. Ir ji buvo atbėgusi su Juozu tavo, pasipasakojo...

Grigas nusišypsojo.

– Ot kas yra?.. Dabar man aiškėja.

– Visi sako: „Grigas šykštus žmogus, Grigas tokis, Grigas šiokis“... O aš žinojau, kad Grigai gerą turi širdį, Dievo bijo – nepanorės nuskriausti savo vaikų...

Seni Grigai pasižiūrėjo vienas į antrą, ir abu, kaip susitarę, linksmai, patenkinti, nusišypsojo...

Sodely, senos išsišakojusios liepos lapuose, sušvilpė atklydusi iš girios volungė...

Simajudas

I.

Triukšmingas „Simajudo“ turgus! Kito tokio Merkinėje nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin, kaip nemunai, vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasiįdomaudami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.

Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko...

Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visokį balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...

Senas Gugis jau nuo pat ryto Merkinėje. Jis neturėjo nei kas pirkti, nei kas parduoti, bet kelias dienas prieš „Simajudą“ gavo iš Ramūnų kaimo atlyginimą už ganytus visą vasarą gyvulius. Gavo javu, kumpiais, dešromis ir pinigais. Be to, jau gana ilgais šventadienių vakarais pagrieždavo, nors nenoromis, spiriamas, jaunimui savo smuikeliu šokius, kokius mokėjo iš senų dienų – irgi kelis skatikėlius tuo uždirbo. Ir todel linksminasi šiandien nuo pat ryto už visus metus. O kadangi kito pasilinksminti būdo nežinojo, vien tik pasigerti, tai gėrė, kiek išgalėjo. Gėrė už savo skatikus, kol turėjo, paskui gėrė kitų vaišinamas...

Jau Gugis buvo gerokai įkaušęs, kai išėjęs iš Mauškės taikė Zėliko smuklėn. Reikėjo pereiti skersai visą miestelio aikštę, kur kaip tik buvo didžiausias susikimšimas ir purvynas iki klupsčių.

Lenda senas Gugis ir dairosi į visas šalis, kaip čia geriau būtų pralindus pro vežimus, per ienas ir nenugriuvus purvynan. O purvynas, žmonių kojų išminkytas, skystas, gilus ir klampus...