I.

Triukšmingas „Simajudo“ turgus! Kito tokio Merkinėje nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin, kaip nemunai, vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasiįdomaudami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.

Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko...

Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visokį balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...

Senas Gugis jau nuo pat ryto Merkinėje. Jis neturėjo nei kas pirkti, nei kas parduoti, bet kelias dienas prieš „Simajudą“ gavo iš Ramūnų kaimo atlyginimą už ganytus visą vasarą gyvulius. Gavo javu, kumpiais, dešromis ir pinigais. Be to, jau gana ilgais šventadienių vakarais pagrieždavo, nors nenoromis, spiriamas, jaunimui savo smuikeliu šokius, kokius mokėjo iš senų dienų – irgi kelis skatikėlius tuo uždirbo. Ir todel linksminasi šiandien nuo pat ryto už visus metus. O kadangi kito pasilinksminti būdo nežinojo, vien tik pasigerti, tai gėrė, kiek išgalėjo. Gėrė už savo skatikus, kol turėjo, paskui gėrė kitų vaišinamas...

Jau Gugis buvo gerokai įkaušęs, kai išėjęs iš Mauškės taikė Zėliko smuklėn. Reikėjo pereiti skersai visą miestelio aikštę, kur kaip tik buvo didžiausias susikimšimas ir purvynas iki klupsčių.

Lenda senas Gugis ir dairosi į visas šalis, kaip čia geriau būtų pralindus pro vežimus, per ienas ir nenugriuvus purvynan. O purvynas, žmonių kojų išminkytas, skystas, gilus ir klampus...