I.

Triukšmingas „Simajudo“ turgus! Kito tokio Merkinėje nebūna. Iš ankstaus ryto jau plaukia žmonių minios miestelin, kaip nemunai, vieni važiuoja, prisikrovę vežimus, kiti veda arklius, varo gyvulius turgun, treti pėsti brenda, su reikalais ir be reikalų, taip sau pasiįdomaudami, žmonių pamatyti, purvyno paklampoti, išgerti, pasilinksminti, pažiopsoti panorėję.

Nuo pat ryto miestelis jau knibždėte knibžda. Vieni perka, kiti parduoda, derasi, barasi, rėkia, keikiasi, stumdosi, purvyną minko...

Visas miestelis – gatvės, aikštė, kiemai kimšte prikimšti žmonių, gyvulių, vežimų. Visur, visuose kampuose, rėkia, gieda, bliauja, žviegia, žvengia, gagena... Girdėti visokį balsai, kuriais tik motina gamta apdovanojo savo sutvėrimus...

Senas Gugis jau nuo pat ryto Merkinėje. Jis neturėjo nei kas pirkti, nei kas parduoti, bet kelias dienas prieš „Simajudą“ gavo iš Ramūnų kaimo atlyginimą už ganytus visą vasarą gyvulius. Gavo javu, kumpiais, dešromis ir pinigais. Be to, jau gana ilgais šventadienių vakarais pagrieždavo, nors nenoromis, spiriamas, jaunimui savo smuikeliu šokius, kokius mokėjo iš senų dienų – irgi kelis skatikėlius tuo uždirbo. Ir todel linksminasi šiandien nuo pat ryto už visus metus. O kadangi kito pasilinksminti būdo nežinojo, vien tik pasigerti, tai gėrė, kiek išgalėjo. Gėrė už savo skatikus, kol turėjo, paskui gėrė kitų vaišinamas...

Jau Gugis buvo gerokai įkaušęs, kai išėjęs iš Mauškės taikė Zėliko smuklėn. Reikėjo pereiti skersai visą miestelio aikštę, kur kaip tik buvo didžiausias susikimšimas ir purvynas iki klupsčių.

Lenda senas Gugis ir dairosi į visas šalis, kaip čia geriau būtų pralindus pro vežimus, per ienas ir nenugriuvus purvynan. O purvynas, žmonių kojų išminkytas, skystas, gilus ir klampus...

Kur tik pasuka Gugis, rodos, žmonės tyčia visur prigrūdo, prikimšo ienų, ratų, vežimų, kad jis negalėtų prasiskverbti. Ir kojos šiandien jau nebeklauso jo: vienur taiko, o pataiko visai kitur.

Nuvargo, nuilso senas Gugis, dar pusės aikštės nenugalėjęs, net nukaito.

– Kad juos paibelis šituos žmones! – supyko senis. – Mat, kaip užgrūdo kelią, jog blaivus žmogus negali net smuklėn pataikyti, kurion nori.

Gaila, kad jau ne vasara, ne sausa, ne šilta. Atsigultų sau dabar kur šalia namų, pasieny, atsilsėtų pašalėje – ir gerai būtų. Bet kur tu čia žmogus dabar gulsi, kad visur šlapia, drėgna ir purvina.

Sustojo Gugis aikštės vidury ir galvoja, kur čia geriau būtų prasisprausti. Girdi, kad jį kažkas šaukia vardu.

Apsidairė ir mato, kad jį šaukia ir pirštu į save vilioja gera jo kaimynė, Ona Slamienė.

– Eik čion, dėdule, pažiūrėk, ar gerą aš karvytę deru. Patark, turiu ją pirkti ar ne?

Senas Gugis prasiskverbė pro vežimus, netvirtom kojom priėjo.

– Tai karvę nori pirkti? – pasiklausė.

– Taigi, dėdule, štai šitą karvytę noriu pirkti. Sunku be pieno namie, o mūsų, kaip patsai žinai, abi liko žiemai bergždžios. Surinkome kelis skatikėlius už kremblius ir uogas ir sakau savo seniui: pirksime karvutę! – Pirk, sako, kad užsibezdėjai, tik man tuo reikalu galvos nekvaršink! – kalbėjo moteriškė. – Štai, šitą ir deru. Rodos, nieko sau karvytė, ir tešmuo nemažas, ir užprašė žmogus nebrangiai, tik aš nieko nenusimanau: gal ji kažkokį trūkumą turi, kurio aš, Dievuliau, pastebėti nemoku. Žinai gi pats, moteriška galva – tai ne vyriška...

Senis apėjo aplinkui, apžiūrėjo karvę, pačiupinėjo už ragų, paglostė kaklą, pakuteno už ausų ir nusigręžęs sako:

– Gera karvė! Gera, sveika ir pieninga, bet tu jos, moterėle, nepirk.

Moteriškė nustebo, išgirdus tokias Gugio kalbas.

– Kodel gi, dėdule, aš turiu nepirkti, jei karvė sveika, gera ir pieninga? Juk tokios man kaip tik reikia!

– Kodel, kodel? – nekantriai atrėžė senis.

– Negi aš tau čia, prie visų žmonių, aiškinsiu. Pasakiau – nepirk, ir nepirk; o nepaklausysi, pirksi, tai pasigailėsi, bet jau bus vėlu. Štai kas yra!

Tai pasakęs nepatenkintas nusigręžė ir nuėjo, kažką po nosimi murmėdamas.

Štai tau ir patarė! Gera karvė, ir sveika, ir pieninga, ir nebrangiai prašo – ir nepirk!

Nenorėtų moteriškė klausyti skerdžiaus ir bijo neklausyti. Raganius juk patarė, o kad liepė nepirkti, vadinasi, kažką žino, kažką numato, ko paprastieji žmonės net nenuvokia. Nepaklausysi, nupirksi, paskutinį sunkiai sutaupytą skatiką atiduosi, o su karve ims kažkas pikta ir atsitiks!..

Dūsauja moteriškė ir nesumano, kas bedaryti, o aplinkui žmonės juokiasi, šaiposi...

– Štai tau ir advokatas, štai tau ir patarėjas!..

– Spjauk, moterėle! Argi verta dėmėtis, ką girtas žmogus nuplepa! – pataria jai kiti.

– Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta.

– Taip, tai taip, – svyruoja moteriškė: – tik kad mūsų skerdžius – raganius. Nepaklausysi, Dievas žino, kas gali atsitikti...

Ir ėmė Slamienė pasakoti žmonėms, ką ji buvo apie skerdžių žinojusi, girdėjusi. Moterys klausė atydžiai, pasmakres rankomis parėmusios, o vyrai tai tik juokėsi...

– Na, nenori, žmona, karvės pirkti, tai aš pasiderėsiu, – sako kaimynas Juozas Sruogis, pasiturįs ūkininkas. Jis turėjo Amerikoje du sūnų, kurie gerą jam iš ten prisiųsdavo skatiką.

– Man karvė patinka, o girto žmogaus kalbų – tesie sau jis ir raganius – aš nepaisau.