– Kodel gi, dėdule, aš turiu nepirkti, jei karvė sveika, gera ir pieninga? Juk tokios man kaip tik reikia!

– Kodel, kodel? – nekantriai atrėžė senis.

– Negi aš tau čia, prie visų žmonių, aiškinsiu. Pasakiau – nepirk, ir nepirk; o nepaklausysi, pirksi, tai pasigailėsi, bet jau bus vėlu. Štai kas yra!

Tai pasakęs nepatenkintas nusigręžė ir nuėjo, kažką po nosimi murmėdamas.

Štai tau ir patarė! Gera karvė, ir sveika, ir pieninga, ir nebrangiai prašo – ir nepirk!

Nenorėtų moteriškė klausyti skerdžiaus ir bijo neklausyti. Raganius juk patarė, o kad liepė nepirkti, vadinasi, kažką žino, kažką numato, ko paprastieji žmonės net nenuvokia. Nepaklausysi, nupirksi, paskutinį sunkiai sutaupytą skatiką atiduosi, o su karve ims kažkas pikta ir atsitiks!..

Dūsauja moteriškė ir nesumano, kas bedaryti, o aplinkui žmonės juokiasi, šaiposi...

– Štai tau ir advokatas, štai tau ir patarėjas!..

– Spjauk, moterėle! Argi verta dėmėtis, ką girtas žmogus nuplepa! – pataria jai kiti.

– Pati juk turi akis ir matai, kad karvė gera ir tų pinigų, kurių prašo, verta.

– Taip, tai taip, – svyruoja moteriškė: – tik kad mūsų skerdžius – raganius. Nepaklausysi, Dievas žino, kas gali atsitikti...

Ir ėmė Slamienė pasakoti žmonėms, ką ji buvo apie skerdžių žinojusi, girdėjusi. Moterys klausė atydžiai, pasmakres rankomis parėmusios, o vyrai tai tik juokėsi...

– Na, nenori, žmona, karvės pirkti, tai aš pasiderėsiu, – sako kaimynas Juozas Sruogis, pasiturįs ūkininkas. Jis turėjo Amerikoje du sūnų, kurie gerą jam iš ten prisiųsdavo skatiką.

– Man karvė patinka, o girto žmogaus kalbų – tesie sau jis ir raganius – aš nepaisau.