Pasiderėjo ir nupirko. Moteriškė net sudejavo, kai pamatė, kad karvę, kuri jai tiek patiko, nusipirko jau kitas: nusiminimas, kaip replėm, sugniaužė jai širdį. Gal gi kvailai pasielgė, seno Gugio paklausiusi. Net sukeikė jį, kam savo kalbomis jos protą sukvailinęs! O čia dar ir žmonės juokiasi iš jos, šaiposi...

Padūsavo žmona ir nuėjo sau kitos karvės rinktis, bet kiek žiūrėjo, kiek rinkosi, kitos tokios, kaip toji, nesurado. Nepatiko nei viena.

Visą dieną vaikščiojo po miestelį, žiūrinėjo, bet tinkamos sau nesurado ir grįžo namo be karvės.

II.

Namie vaikai visą dieną nekantraudami laukė pargrįžtančios su pirktine karve motulės. Net susiginčijo, vos nesusipešė del to, kaip teks pavadinti tą karvę.

Neiškentę nubrido per purvyną net sodžiaus galan motiną pasitikti. Ir netiek motiną, kuri, be abejo, parneš kiekvienam gardų riestainį, kiek greičiau pamatyti naujai įgytą karvutę.

Bet pamatė motiną, be karvės einančią.

– Motule, o kur gi karvutė? – paklausė nusiminę vaikai.

Pamačiusi vaikus, moteriškė sustojo ir dar labiau nusiminusi, vos neverkdama ėmė aimanuoti.

– Vai, mano mieli vaikeliai, sukvailino mano galvą pikti žmonės, kad jie ramios mirties nesusilauktų!.. Ir nenupirkau aš, kvaila, geros karvės, kurią pirkti norėjau!.. Vai, Dievuliau, Dievuliau brangus, ką aš, vargšė, padariau! Graušim dabar, vaikeliai, visą žiemą suniekę ir vis dėl mano kvailos galvos!... – aimanavo moteriškė, traukdama iš nešulėlio riestainius. – Tai vis tėvas kaltas! Patingėjo turgun eiti, leido mane vieną. Žinojo juk, kad moteriško protas trumpas, bet nepanorėjo tasai tinginys eiti: kas jam maži vaikai...