– Palauk, viešnele, – ramino kita: – gal išgirsime dar, kad su ta karve kažkas bloga atsitiks...

Neteko ilgai laukti. Sruogis, parsivaręs karvę namo, ant rytojaus nuvedė ją želmenin ir pririšo, kad ji, prie naujos vietos dar nepripratusi, nenuklystų kur. Pavakarę parbėga iš lauko nuėję gyvulių pažiūrėti vaikai ir dar iš tolo šaukia:

– Dėde Sruogi! Dėde Sruogi! Tavo pirktąją karvę vilkas papjovė!...

III.

Ar nusigando, ar nusidžiaugė Slamienė, išgirdusi šią naujieną, ji pati nebežinojo.

– Rankas ir kojas man pamielino, kai išgirdau, – pasakojo dabar savo kaimynei. – Lyg apsvaigusi atsisėdau ant suolo ir gal Dievuliui Aukščiausiam nusidėjau: kaip girta ėmiau kalbėti už karvutės vėlelę „Angelas Dievo“ ir susigriebiau tik melstis pabaigusi.

– Taigi, kūmule, gerai, kad tada paklausei skerdžiaus. Dabar tai tave būtų šioji nelaimė ištikusi! O dar pykai, kad tave suklaidinęs buvo. Štai tau ir – suklaidinęs!..

– Vai, moterėle, vai, širdele! Tai vis kvailas moteriškas protas! Bet ką aš tada, širdele, iškentėjau! Širdis, rodos, kalbėjo, kad reikia skerdžiaus paklausyti, bet tiek norėjau, tiek norėjau ją pirkti, tą nelaimingąją karvutę!.. O čia dar žmonės juokauja, šaiposi... Vienon ausin lyg kažkas kuštėjo: – pirk! pirk! O kiton lyg kažkas barė: vai, nepirk, pasigailėsi!.. Dievaž, butau nupirkusi, jei nebūtų pasišovęs Sruogis...

– Ne kas kitas, tik nelabasis, matyti, tave gimdė...

– Ir aš dabar taip manau, uogele. Bet kiek aš iškentėjau, kiek iškentėjau, o jau kiek susikrimtau vakar ir nūdieną, kol sužinojau, kas su karve atsitiko, tai ir išpasakoti tau nebegalėtau. O dar tasai begėdis Sruogis šiandien iš ryto, lyg tyčiodamasis iš manęs, kad ims girti, kad ims girti nupirktą karvutę... Dievulis jį už mano skausmą ir nubaudė...