Nepatenkinti net riestainiais ėjo vaikai su motina tylėdami. Tik aštuonerių metų mergaitė, motinos sijono įsiskverbusi ir šalia jos purvynu brisdama, klausė:

– Tai kas tau, motule, neleido karvutės pirkti?

– Na gi vis tas skerdžius padarė, kad jis būtų kojas nusisukęs, dar turgun eidamas!..

Kieme ją sutiko vyras.

– Na, kur gi tavo karvė? – paklausė nusišypsojęs.

– Kad tau taip šonus diegtų, prakeiktas tinginy, kaip man širdį diegia, kad karvutės negalėjau nupirkti. Grauši dabar suniekę, sužinosi, kaip mane vieną turgun siuntinėti. Argi tai moteriškas darbas – karvę pirkti?..

– Kvaila boba! Pati kalta, o mane keikia...

Suvirpėjo moteriškė, lyg ją būtų kas karštu vandeniu apipylęs. Net kumščius sugniaužusi prišoko prie vyro.

– Kuo aš kalta? Kuo aš kalta? – rėkė net spiegdama: – Ar tuo, kad man Dievas paskyrė tokį kvailą tinginį, nedorėlį vyrą! Aš, aš viskuo turiu rūpintis! O tu druni visą dieną, kaip šuo paunksnėje!..

– Kaip matau, tu šiandien ar ne pas kalę nasrų pasiskolinusi esi, ar gal drignių apsiėdei! – sumojo ranka vyras ir nuėjo į kluonus.

– Štai, vaikeliai, matote, matote, kokis geras jūsų tėvulis! Jam nerūpi, Dievuliau, kad teks jums visą žiemelę suniekę graužti...

Ir aimanuodama nuėjo su vaikais pirkion...

Kad ir išbarė vyrą, kad ir prisikeikė, kiek tik norėjo, bet nenurimo Slamienė. Nusirengus paskubomis „šventadienius rūbus“, nesurasdama sau vietos, nenurimdama, tuoj nubėgo pas kaiminus paguodos ieškoti. Beveik visą kaimą apibėgo, visur pasakodama, kaip piktai ją senas skerdžius sukvailinęs.

Girdėdami jos pasakojimus, vyrai tik juokėsi, o moterys ramino.

– Palauk, kūmule, nesiskųsk dar! Skerdžius geras žmogus, niekam dar nėra pikto padaręs. Bent neteko girdėti. Nejaugi jis tave taip sau, be jokios priežasties, apgautų, vien tik kad pašieptų?

– Palauk, viešnele, – ramino kita: – gal išgirsime dar, kad su ta karve kažkas bloga atsitiks...

Neteko ilgai laukti. Sruogis, parsivaręs karvę namo, ant rytojaus nuvedė ją želmenin ir pririšo, kad ji, prie naujos vietos dar nepripratusi, nenuklystų kur. Pavakarę parbėga iš lauko nuėję gyvulių pažiūrėti vaikai ir dar iš tolo šaukia:

– Dėde Sruogi! Dėde Sruogi! Tavo pirktąją karvę vilkas papjovė!...

III.

Ar nusigando, ar nusidžiaugė Slamienė, išgirdusi šią naujieną, ji pati nebežinojo.

– Rankas ir kojas man pamielino, kai išgirdau, – pasakojo dabar savo kaimynei. – Lyg apsvaigusi atsisėdau ant suolo ir gal Dievuliui Aukščiausiam nusidėjau: kaip girta ėmiau kalbėti už karvutės vėlelę „Angelas Dievo“ ir susigriebiau tik melstis pabaigusi.

– Taigi, kūmule, gerai, kad tada paklausei skerdžiaus. Dabar tai tave būtų šioji nelaimė ištikusi! O dar pykai, kad tave suklaidinęs buvo. Štai tau ir – suklaidinęs!..

– Vai, moterėle, vai, širdele! Tai vis kvailas moteriškas protas! Bet ką aš tada, širdele, iškentėjau! Širdis, rodos, kalbėjo, kad reikia skerdžiaus paklausyti, bet tiek norėjau, tiek norėjau ją pirkti, tą nelaimingąją karvutę!.. O čia dar žmonės juokauja, šaiposi... Vienon ausin lyg kažkas kuštėjo: – pirk! pirk! O kiton lyg kažkas barė: vai, nepirk, pasigailėsi!.. Dievaž, butau nupirkusi, jei nebūtų pasišovęs Sruogis...

– Ne kas kitas, tik nelabasis, matyti, tave gimdė...

– Ir aš dabar taip manau, uogele. Bet kiek aš iškentėjau, kiek iškentėjau, o jau kiek susikrimtau vakar ir nūdieną, kol sužinojau, kas su karve atsitiko, tai ir išpasakoti tau nebegalėtau. O dar tasai begėdis Sruogis šiandien iš ryto, lyg tyčiodamasis iš manęs, kad ims girti, kad ims girti nupirktą karvutę... Dievulis jį už mano skausmą ir nubaudė...

Atsisveikinusi su kaimyne, nusiskubino Slamienė kitur.

Greitu laiku apibėgo visą kaimą, kiekvienoje pirkioje pabuvo, kiekvienai moteriškei papasakodama viską nuo pat pradžios.

Moterys klausė atsidėjusios, vis labiau įsitikindamos, kad skerdžiaus esama raganiaus.

– Ne kas kitas jis, tik raganius. Tikras raganius!

– Kad nebūtų raganius, iš kur būtų sužinojęs, kas su karve turėjo atsitikti, – pritardavo viena kitai.

– Tesie sau raganius, bet gerai, kad pikto žmonėms nedaro.

– Taip tai taip, bet visgi Dievulio priešas, su pikta dvasia santykiauja... – paabejojo dievotesnės.

– Ir kaip, Dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą!..

– Ką jūs, moterėlės, kalbate dabar! – stojo ginti skerdžių Slamienė. – Ar tai bloga, kad jis žmonėms gera daro. Tik pagalvokite, kokia aš būtau dabar buvusi nelaiminga, jei tą karvutę būtau nusipirkusi.

– Gal ir susižino su piktomis dvasiomis, bet ne jis joms, tik jos tarnauja jam, nelyginant, kaip ūkininkui samdininkas. Ne burtininkas juk – Gal ir tiesa, kad dabar jam velnias tarnauja, kaip samdininkas, bet kuo turės tam samdininkui užmokėti už tarnavimą?..

Girdėjo ir vyrai šias kalbas. Pirmiau tik juokdavosi.

– Iš kur čia rasis piktos dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios...

– Kiekvienoje vietoje kasdien bažnyčios varpus skambinant išgirsi.

Vėliau, moterų kalbų prisiklausę, ėmė abejoti. Juk seniau, sako, tikrai būta raganių.

– O vėl kas jį žino? Gal gi senis tikrai nusimano kažką nepaprastą...

Paabejoję ėmė klausinėti patį Gugį, kokiu būdu jisai atspėjo karvės likimą, patardamas Slamienei nepirkti jos.

Užkluptas senis skerdžius tik nusišypsojo.

– Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta. Anksčiau ar vėliau, bet vistiek ją vilkas turėjo papjauti.

– Gal gi ir tiesa! – pamanė vyrai.