Atsisveikinusi su kaimyne, nusiskubino Slamienė kitur.

Greitu laiku apibėgo visą kaimą, kiekvienoje pirkioje pabuvo, kiekvienai moteriškei papasakodama viską nuo pat pradžios.

Moterys klausė atsidėjusios, vis labiau įsitikindamos, kad skerdžiaus esama raganiaus.

– Ne kas kitas jis, tik raganius. Tikras raganius!

– Kad nebūtų raganius, iš kur būtų sužinojęs, kas su karve turėjo atsitikti, – pritardavo viena kitai.

– Tesie sau raganius, bet gerai, kad pikto žmonėms nedaro.

– Taip tai taip, bet visgi Dievulio priešas, su pikta dvasia santykiauja... – paabejojo dievotesnės.

– Ir kaip, Dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą!..

– Ką jūs, moterėlės, kalbate dabar! – stojo ginti skerdžių Slamienė. – Ar tai bloga, kad jis žmonėms gera daro. Tik pagalvokite, kokia aš būtau dabar buvusi nelaiminga, jei tą karvutę būtau nusipirkusi.

– Gal ir susižino su piktomis dvasiomis, bet ne jis joms, tik jos tarnauja jam, nelyginant, kaip ūkininkui samdininkas. Ne burtininkas juk – Gal ir tiesa, kad dabar jam velnias tarnauja, kaip samdininkas, bet kuo turės tam samdininkui užmokėti už tarnavimą?..

Girdėjo ir vyrai šias kalbas. Pirmiau tik juokdavosi.

– Iš kur čia rasis piktos dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios...

– Kiekvienoje vietoje kasdien bažnyčios varpus skambinant išgirsi.

Vėliau, moterų kalbų prisiklausę, ėmė abejoti. Juk seniau, sako, tikrai būta raganių.

– O vėl kas jį žino? Gal gi senis tikrai nusimano kažką nepaprastą...

Paabejoję ėmė klausinėti patį Gugį, kokiu būdu jisai atspėjo karvės likimą, patardamas Slamienei nepirkti jos.

Užkluptas senis skerdžius tik nusišypsojo.

– Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta. Anksčiau ar vėliau, bet vistiek ją vilkas turėjo papjauti.

– Gal gi ir tiesa! – pamanė vyrai.