– Palauk, viešnele, – ramino kita: – gal išgirsime dar, kad su ta karve kažkas bloga atsitiks...

Neteko ilgai laukti. Sruogis, parsivaręs karvę namo, ant rytojaus nuvedė ją želmenin ir pririšo, kad ji, prie naujos vietos dar nepripratusi, nenuklystų kur. Pavakarę parbėga iš lauko nuėję gyvulių pažiūrėti vaikai ir dar iš tolo šaukia:

– Dėde Sruogi! Dėde Sruogi! Tavo pirktąją karvę vilkas papjovė!...

III.

Ar nusigando, ar nusidžiaugė Slamienė, išgirdusi šią naujieną, ji pati nebežinojo.

– Rankas ir kojas man pamielino, kai išgirdau, – pasakojo dabar savo kaimynei. – Lyg apsvaigusi atsisėdau ant suolo ir gal Dievuliui Aukščiausiam nusidėjau: kaip girta ėmiau kalbėti už karvutės vėlelę „Angelas Dievo“ ir susigriebiau tik melstis pabaigusi.

– Taigi, kūmule, gerai, kad tada paklausei skerdžiaus. Dabar tai tave būtų šioji nelaimė ištikusi! O dar pykai, kad tave suklaidinęs buvo. Štai tau ir – suklaidinęs!..

– Vai, moterėle, vai, širdele! Tai vis kvailas moteriškas protas! Bet ką aš tada, širdele, iškentėjau! Širdis, rodos, kalbėjo, kad reikia skerdžiaus paklausyti, bet tiek norėjau, tiek norėjau ją pirkti, tą nelaimingąją karvutę!.. O čia dar žmonės juokauja, šaiposi... Vienon ausin lyg kažkas kuštėjo: – pirk! pirk! O kiton lyg kažkas barė: vai, nepirk, pasigailėsi!.. Dievaž, butau nupirkusi, jei nebūtų pasišovęs Sruogis...

– Ne kas kitas, tik nelabasis, matyti, tave gimdė...

– Ir aš dabar taip manau, uogele. Bet kiek aš iškentėjau, kiek iškentėjau, o jau kiek susikrimtau vakar ir nūdieną, kol sužinojau, kas su karve atsitiko, tai ir išpasakoti tau nebegalėtau. O dar tasai begėdis Sruogis šiandien iš ryto, lyg tyčiodamasis iš manęs, kad ims girti, kad ims girti nupirktą karvutę... Dievulis jį už mano skausmą ir nubaudė...

Atsisveikinusi su kaimyne, nusiskubino Slamienė kitur.

Greitu laiku apibėgo visą kaimą, kiekvienoje pirkioje pabuvo, kiekvienai moteriškei papasakodama viską nuo pat pradžios.

Moterys klausė atsidėjusios, vis labiau įsitikindamos, kad skerdžiaus esama raganiaus.

– Ne kas kitas jis, tik raganius. Tikras raganius!

– Kad nebūtų raganius, iš kur būtų sužinojęs, kas su karve turėjo atsitikti, – pritardavo viena kitai.

– Tesie sau raganius, bet gerai, kad pikto žmonėms nedaro.

– Taip tai taip, bet visgi Dievulio priešas, su pikta dvasia santykiauja... – paabejojo dievotesnės.

– Ir kaip, Dievuliau, žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyvenimą!..

– Ką jūs, moterėlės, kalbate dabar! – stojo ginti skerdžių Slamienė. – Ar tai bloga, kad jis žmonėms gera daro. Tik pagalvokite, kokia aš būtau dabar buvusi nelaiminga, jei tą karvutę būtau nusipirkusi.

– Gal ir susižino su piktomis dvasiomis, bet ne jis joms, tik jos tarnauja jam, nelyginant, kaip ūkininkui samdininkas. Ne burtininkas juk – Gal ir tiesa, kad dabar jam velnias tarnauja, kaip samdininkas, bet kuo turės tam samdininkui užmokėti už tarnavimą?..

Girdėjo ir vyrai šias kalbas. Pirmiau tik juokdavosi.

– Iš kur čia rasis piktos dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios...

– Kiekvienoje vietoje kasdien bažnyčios varpus skambinant išgirsi.

Vėliau, moterų kalbų prisiklausę, ėmė abejoti. Juk seniau, sako, tikrai būta raganių.

– O vėl kas jį žino? Gal gi senis tikrai nusimano kažką nepaprastą...

Paabejoję ėmė klausinėti patį Gugį, kokiu būdu jisai atspėjo karvės likimą, patardamas Slamienei nepirkti jos.

Užkluptas senis skerdžius tik nusišypsojo.

– Nagi ji vilko ženklu buvo paženklinta. Anksčiau ar vėliau, bet vistiek ją vilkas turėjo papjauti.

– Gal gi ir tiesa! – pamanė vyrai.

Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi, bet jie, dar jauni būdami, tuo nebetikėdavo, todel nesiteiraudavo, nei kokis tasai ženklas, nei kur jis yra.

– Štai, juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo.

– Kvaili buvome, todel juokėmės. Kiek žmogus dabar blogo išvengtų, kad jų patyrimą turėtų!..

– Būdavo, žmonės ir orą mokėdavo atspėti ir kažkaip nelaimes ir netikėtus įvykius nujausti, bet nesidomavome tuo, neišmokome iš savo senelių.

– Danguje, iš žvaigždžių, skaitė, kaip iš atviros knygos.

– Ką, brolau, bekalbėsi! Manėm, kad išmintingesni esame, o pasirodo, kad kvaili. Del savo prityrimo mūsų seneliai ir laukų mažiau apdirbdavo, ir lengviau darbuidavo, ir geriau gyvendavo, negu mes dabar. O vis todel, kad turėjo patyrimų, kurių mes neturim.

– Ir mūsų vaikai nebeturės. Būdavo, seni žmonės iš anksto žinojo, kur kada ir kokius javus reikia sėti, kad užderėtų. Todel ir derliai buvo gausesni.

– Tai vis kunigai mus sukvailino. – Burtai, – sakydavo, – senų žmonių tamsumas!..

– O gal tu, dėde, tikrai esi raganius? – paklausė vienas jų Gugį.

– Ar tai bloga? – linksmai nusišypsojęs paklausė jį Gugis. – Kai moterys mano, kad esu raganius, gardžiau mane valgydina.

Nusijuokė vyrai ir patikėjo, kad skerdžius tik paprastas senų laikų žmogus, daug ką nusimanąs, ko jau dabar žmonės nežiną.

Prisiminė, kad jis ir išpažinties vaikščioja, ir kunigai jo nepeikia. Niekas neatmena, kad net kalėdodamas jį būtų kada subaręs kunigas. O Žemaitukas net pajuokauti su juo mėgdavo, vaišinamas sodindavo jį su savim už stalo.

O kiek jau kunigėliai bardavo kalėdodami kitus žmones!..