Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi, bet jie, dar jauni būdami, tuo nebetikėdavo, todel nesiteiraudavo, nei kokis tasai ženklas, nei kur jis yra.

– Štai, juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo.

– Kvaili buvome, todel juokėmės. Kiek žmogus dabar blogo išvengtų, kad jų patyrimą turėtų!..

– Būdavo, žmonės ir orą mokėdavo atspėti ir kažkaip nelaimes ir netikėtus įvykius nujausti, bet nesidomavome tuo, neišmokome iš savo senelių.

– Danguje, iš žvaigždžių, skaitė, kaip iš atviros knygos.

– Ką, brolau, bekalbėsi! Manėm, kad išmintingesni esame, o pasirodo, kad kvaili. Del savo prityrimo mūsų seneliai ir laukų mažiau apdirbdavo, ir lengviau darbuidavo, ir geriau gyvendavo, negu mes dabar. O vis todel, kad turėjo patyrimų, kurių mes neturim.

– Ir mūsų vaikai nebeturės. Būdavo, seni žmonės iš anksto žinojo, kur kada ir kokius javus reikia sėti, kad užderėtų. Todel ir derliai buvo gausesni.

– Tai vis kunigai mus sukvailino. – Burtai, – sakydavo, – senų žmonių tamsumas!..

– O gal tu, dėde, tikrai esi raganius? – paklausė vienas jų Gugį.

– Ar tai bloga? – linksmai nusišypsojęs paklausė jį Gugis. – Kai moterys mano, kad esu raganius, gardžiau mane valgydina.

Nusijuokė vyrai ir patikėjo, kad skerdžius tik paprastas senų laikų žmogus, daug ką nusimanąs, ko jau dabar žmonės nežiną.

Prisiminė, kad jis ir išpažinties vaikščioja, ir kunigai jo nepeikia. Niekas neatmena, kad net kalėdodamas jį būtų kada subaręs kunigas. O Žemaitukas net pajuokauti su juo mėgdavo, vaišinamas sodindavo jį su savim už stalo.

O kiek jau kunigėliai bardavo kalėdodami kitus žmones!..

Taip ir nepatikėjo vyrai, kad skerdžiaus esama raganiaus! Vienas kitas net vos nesusipešė su moterimis, kai jų kalbas begirdėdamas pajuokdavo jas, ar rimtai joms prieštaraudavo...