Tikrai, seni žmonės kalbėdavo, kad vilko pjautinas gyvulys kažkokį ženklą turi, bet jie, dar jauni būdami, tuo nebetikėdavo, todel nesiteiraudavo, nei kokis tasai ženklas, nei kur jis yra.

– Štai, juokėmės, jauni būdami, iš senų žmonių, o pasirodo, jie tiesą turėdavo.

– Kvaili buvome, todel juokėmės. Kiek žmogus dabar blogo išvengtų, kad jų patyrimą turėtų!..

– Būdavo, žmonės ir orą mokėdavo atspėti ir kažkaip nelaimes ir netikėtus įvykius nujausti, bet nesidomavome tuo, neišmokome iš savo senelių.

– Danguje, iš žvaigždžių, skaitė, kaip iš atviros knygos.

– Ką, brolau, bekalbėsi! Manėm, kad išmintingesni esame, o pasirodo, kad kvaili. Del savo prityrimo mūsų seneliai ir laukų mažiau apdirbdavo, ir lengviau darbuidavo, ir geriau gyvendavo, negu mes dabar. O vis todel, kad turėjo patyrimų, kurių mes neturim.

– Ir mūsų vaikai nebeturės. Būdavo, seni žmonės iš anksto žinojo, kur kada ir kokius javus reikia sėti, kad užderėtų. Todel ir derliai buvo gausesni.

– Tai vis kunigai mus sukvailino. – Burtai, – sakydavo, – senų žmonių tamsumas!..

– O gal tu, dėde, tikrai esi raganius? – paklausė vienas jų Gugį.

– Ar tai bloga? – linksmai nusišypsojęs paklausė jį Gugis. – Kai moterys mano, kad esu raganius, gardžiau mane valgydina.

Nusijuokė vyrai ir patikėjo, kad skerdžius tik paprastas senų laikų žmogus, daug ką nusimanąs, ko jau dabar žmonės nežiną.

Prisiminė, kad jis ir išpažinties vaikščioja, ir kunigai jo nepeikia. Niekas neatmena, kad net kalėdodamas jį būtų kada subaręs kunigas. O Žemaitukas net pajuokauti su juo mėgdavo, vaišinamas sodindavo jį su savim už stalo.

O kiek jau kunigėliai bardavo kalėdodami kitus žmones!..

Taip ir nepatikėjo vyrai, kad skerdžiaus esama raganiaus! Vienas kitas net vos nesusipešė su moterimis, kai jų kalbas begirdėdamas pajuokdavo jas, ar rimtai joms prieštaraudavo...

Kukis ir Gugis

I.

– Dėde, eik čionai, pas mus: pavaišinsiu tave. Kaip matau, tu savo iždinę esi jau ištuštinęs.

– Ištuštinau, vaikeli, iki paskutinio skatiko ištuštinau, – atsakė senis, prieidamas į stalą, už kurio sėdėjo užkalbinęs jį bernas. – Ką vasarą, karveles beganydamas, uždirbau, visa nūnai pragėriau, iki paskutinio skatikėlio atidaviau Calkei.

– Ir tu nesigėdim, seni, girtuokliauti! Pagalvotai geriau apie mirtį, ne apie stiklinę. Tavo amžiui labiau atitiktų... – subarė jį senyvas vyras, greta berno sėdįs, matyti, jo tėvas.

– Ką aš turiu apie ją galvoti, kad ji apie mane vistiek pagalvos, kai ateis metas. Ne nūnai, tai rytoj teks jai manim susirūpinti, ir man apie ją negalvojus.

– Tai bent apie Dievą pamanytai! Tokis amžius, o elgiesi, kaip jaunas vaikinas.

– Aš Dievulio Aukščiausio niekados nepamirštu. Išgeriu stiklelį ir Dievulį pagarbinu, kad suteikė savo malonėje man progos pasilinksminti...

– Geras garbinimas – su stikliuku! Ką tau kunigas pasakys?

– Ką jis man turi sakyti, jei aš jo nesiklausiu! Aš jau buvau suaugęs vyras, kai jis dar be kelnių bėginėjo, tai ką jis man gali pasakyti dabar.

– Gana, tėve! – nusigręžė bernas į senį, kuris barė skerdžių: – Ką tu ji bari, kad jis tau pikto nedaro. Didelis čia daiktas, kad išgeria žmogus kaikada.

Ir pripylęs degtinės stikliuką pakišo skerdžiui.

– Gerk, dėde, ir nekreipk dėmesio į tėvo kalbą. Žinai, jis mėgsta pabarti kitus.

– Aš, vaikei, nuo mažų dienų esu pripratęs, kad mane bartų. Bet aš linksmas žmogus ir rūsčios kalbos nevengiu. Gerumu mane labiau paveiksi, negu barimu.

Paėmęs stikliuką kairion rankon, dešine persižegnojo.

– Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventosios. Amen. Dievui garbėn, man ir geriems žmonėms sveikaton.