Prižiūrėti iš tikrųjų nereikėdavo, nes nei vienas del savo dūšios išganymo nedrįso kunigo apgauti.

Kai supjauna, suriša, gubosna sustato, į lauką ateina patsai Žemaitukas pažiūrėti, kad javas būtų lygiai pusiau padalintas.

– Kiek turi mažų vaikų? – klausia pusininko.

– Penkis, dvasiškas tėveli.

– Tai paimk iš mano pusės dvidešimt penkis pėdus vaikams, kad Dievu nesiskųstai. Tik žiūrėk, neapgauk kunigo, – ir nelaukdamas padėkos nusigręžia ir keliauja namo.

Tas pats būdavo ir su pievomis. Ateis kuris parapijiečių gudresnių, pasiskųs, kad kaitra jo pieveles išdegino, Žemaitukas tuoj vėl šaukia zakristijoną.

– Dopatrz, niech sobie skosi cztery wozy i mnie przywiezie cztery.

Dažnai atsitikdavo, kad ne vienam „šiliniui“ pristikdavo pavasarį duonos, o pinigų nusipirkti nevisados turėdavo. Sunkioje padėty nevienas įsidrąsindavo kreiptis pas kleboną pagalbos prašyti.

– A, Jonas Purplis iš Šileinių, – sutikdavo tokį Žemaitukas. – Ko atėjai?

– Su bėda, dvasiškasis tėveli, – siekia bučiuoti ranką dvasiškam tėveliui parapijietis.

– Žinau jau – vaikams duonos neužteko, o kišeniuj vėjai švilpauja.

Tokiu atveju vėl šaukiamas zakristijonas.

– Odmierz mu tam ośminę zboža. Niech nakarmi dziatki.

Pasitaikydavo, kad Žemaituko sesuo mėgindavo tokiu atveju protestuoti – patiems pristigti gali.

– Nesikišk, ne tavo reikalas, – numodavo ranka Žemaitukas. – Iš bado nemirsime. Kunigas kad ir nuogas raiste atsisės, ir ten jam Dievas padės.

Atsitikdavo, kad tikrai pačiam Žemaitukui pristigdavo, ypač arkliams šerti avižų. Tada artimiausią sekmadienį Žemaitukas liepdavo zakristijonui pakviesti klebonijon kurį turtingesnį parapijietį, sodindavo jį su savim už stalo, vaišindavo arbata, o kartais net pietais.

– Avižų neturiu, – nusiskųsdavo tada. – Gal pas tave susiras. Už tėvų dūšeles pasimelsiu per mišias.