– Gal išgersi dar vieną stikliuką, dėdule? – ir įpylęs degtinės bernas pastūmėjo stikliuką arčiau į skerdžių.

– Išgersiu dar, vaikeli, išgersiu Dievui garbėn ir tau sveikaton. Sveikas būk, berneli! – užgėrė į berną skerdžius.

Išgėręs vienu matu iki dugno, skerdžius dabar patsai pripylė naujai stikliuką ir padavė bernui į rankas.

– Gerk, berneli, kad sveikas būtai!

Atsignybo baltos duonos kąsnelį ir įsidėjo burnon.

Kai bernas išgėrė irgi iki dugno, pripylė naujai ir pastūmėjo stiklelį tėvo link.

– Išgertai ir tu dabar, tėvuli!..

Bet senis tik ranka pamojo.

– Gėriau jau, pakaks...

Skerdžius nusijuokė.

– Neragink, berneli: tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganius gėrė. O dabar, jaunasai berneli, ačiū tau už vaišes! Aš tavo geros širdies nepamiršiu. Neabejok, senas Gugis dar tau ne kartą geruoju atsilygins... Neduos tėvui nuskriausti nei tavęs, nei Verutės...

Ir užsimovęs giliai ant galvos kepurę išėjo, svyruodamas į visas šalis.

– Tėvuli, kam be reikalo niekus kalbi ir veltui erzini skerdžių? Suries kada tave, kaip alkūnę...

– Kaip Dievas panorės. Be Jo valios nei raganius man nieko nepadarys.

– Visgi geriau neerzinti jo. Maža, kas gali žmogų ištikti.

– Ė, – numojo senis ranka: – ką ten kiekvieno kvailio bijosi! Mokėk, sūneli, važiuosime namo. Matai, temsta jau...

Užsimokėjo ir išėjo...

II.

Yra Dainavos šaly nedidelis kaimelis, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs. Tasai kaimelis vadinasi Ramūnai. Jis tarp girių, tarpukalnėse pasislėpęs. Keliai į jį smėliuoti, jog jais nei pėsčias prieisi, nei važiuotas prisikasi. Laukų ten žmonės turi daug, bet žemė menkutė, daugiausia smėlynai, todel josios didesnė pusė nebedirbama, dirvonauja, skujinais suaugusi.

Gyveno tame kaime du garsūs tarp savųjų vyrai: Jonas Kukis ir Kazys Gugis.

Pirmasis buvo turtingas ūkininkas, doras, darbštus ir dievobaimingas žmogus, todel buvo visų gerbiamas vyras. Antrasis buvo vargšas žmogelis, neturėjo nei ūkio, nei žmonos, nei vaikų, gyveno vienui vienas, kaip pirštas, dūminėje trobelėje su mažučiais langeliais. Didesnė jų dalis buvo skalomis užtaisyta, nes stiklai jau seniai buvo išbyrėję. Pati trobelė buvo mažutė, žemutė, pakrypusi, ramsčiais paremta; stogas samanotas, kupstais suaugęs, vietomis visai kiauras.

Jono Kukio aruodai buvo visuomet, net vasaros pabaigoje, pilni javų, o tvartai įvairaus plauko ir rūšies gyvulio. Svirne šatros lūžte lūžo taukų bandomis, lašinių paltimis, kumpiais, dešromis. Jis turėjo daugel gražaus rūbo ir padaro. Kas šventadienis, ir patsai švariai pasirėdęs, ir žmona gražiai pasipuošusi, ir vaikai, kaip kažkokio pono, išlepinti, išpuošti, važiuodavo Merkinėn, bažnyčion. Ir važiuodavo ne bet kaip, tik gerų arklių porą pasikinkę, nudažytoje, gerai apkaustytoje bričkoje, o padaras buvo vis diržinis, su žvangučiais, su blizgučiais, jog ir didelis ponas nepasigėdytų tokiu vežimu važiuoti.

Kazys Gugis niekuomet neturėjo nei aruodų, ne tvartų, nei vežimų. Ir rūbo teturėjo tiek, kiek ant nugaros, bet neaimanavo, nesiskundė savo likimu, kad vargšas, kad nieko neturįs. Bažnyčioje buvo retkarčiais – du, tris kartus į metus, ir eidavo visuomet pėsčias. Vasarą nuo senų seniausių laikų ganydavo ūkininkų gyvulius, skerdžiaudavo, valgydavo svetimą, avėdavo ir dėvėdavo irgi svetimą, iš eilės pas kiekvieną ūkininką. Žiemą, kai ganyti nebeganė, eidavo uždarbiauti: būdamas jaunesnis pasisamdydavo ūkininkams javus kulti, eidavo miškan medžių kirsti, o pasenęs ieškodavo lengvesnio darbo – šerdavo ūkininkų gyvulius, kapodavo malkas, pjaudavo pašarą, net imdavosi vilną kedenti, plunksnas plėšyti...

Ką uždirbdavo – pravalgydavo, o ko nepravalgydavo, tuojau pragerdavo.

Joną Kukį visi gerbdavo, kaipo pasiturintį ūkininką, protingą vyrą ir gerą žmogų, nors kaikas jam pavydėdavo, o daug kas, ypač iš jaunimo, labai nemėgdavo. Ir iš tikrųjų jisai buvo geras žmogus, net patys jam nepalankiausi žmonės negalėjo to nuneigti. Jis dažnai gelbėdavo kitus nelaimėje – vienus geru patarimu, antriesiems sunkioje valandoje pinigų paskolindamas, vėl kitus sušelpdamas javu ar kad ir pašaru. Gerą patarimą duodavo žmonėms veltui, už „dėkui“, kaip sako. Už paskolintus pinigus imdavo palūkanas, bet žmoniškas ir niekados pinigais. Kiek paskolinai, tiek jam grąžink, o už palūkanas dieną, kitą pašienauk, atsiųsk žmoną ar dukterį, jei turi suaugusią, padėti javus nuimti, ar kitą lauko darbą nudirbti, dienelę paarti ar paakėti...

Mėgo senas Kukis, net neprašomas, duoti kitiems patarimus, o jei kas nepatikdavo, tai pabarti, pamokyti. Pamato žmogų, kažką veikiantį ne taip, kaip jam patinka, prieina, pakalba, kas jam atrodo negera, išpeikia, pamoko...

Susirenka kur šventadieniais jaunimas, ima linksmintis, žaisti, triukšmą kelti, jog net skamba kaimas juokais, dainomis ir dainuškomis, senas Kukis jau čia pat. Pastovi, kur jaunimas žaidžia, pasižiūri ir, neiškentęs, vienam, kitam bernui pirštu pagraso, vieną, kitą mergaitę pagėdina, pagaliau ima barti visus.

– Kaip nesigėdinate, bernai, tokius niekus krėsti! Pasimelstūte geriau, apie Dievą pagalvotūte... O štai dabar tik mergas tvirkinate...

– Dar mes, dėde, jauni esame. Suspėsime dar apie Dievą pagalvoti... – atsikerta kuris drąsesnis.

– Jauni!.. Suspėsite!.. O ar žinai, ką tau rytdienai Dievas gamina, ištvirkėli? Gal dar vakaro nesulauksi... Štai tau ir bus – jauni...

Nusigręžia senis ir nueina zurzėdamas, linksmą nuotaiką jaunimui sugadinęs.