– Raganius ne raganius, bet gyvuliuose daugel nusimano, – kalbėdavo vyrai. – Ir nieko nuostabaus: tiek metų skerdžiauja, visokio gyvulio yra matęs.

– Ir ranką tikrai lengvą turi. Naudingas žmogus, ką bekalbėsi. Bet ar jis raganius, vienas Dievas tik gali žinoti.

Kad Gugis turi „lengvą ranką“, žmonės jau seniai pastebėjo, ir todel ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį; reikėjo spiečius suimti, ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį.

Tik nevisada tų kvietimų Gugis klausydavo, ir tada žmonės būdavo nepatenkinti: nepaklausė Gugis, neatėjo šaukiamas – vadinasi, nepasiseks. O kad kartą pakviestas neatėjo, veltui prašysi – vistiek nebeeis.

Nuomonė, kad Gugis yra tikrai raganius, vis stipriau įsigalėdavo dar ir todel, kad jis gerai pažino visokias žoles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Ne vieną žmogų, ne vieną gyvulį, kalba, jisai pagydė ar tai žolelėmis, ar tai šaknelėmis.

Už gydymą ir vaistus jis niekuomet nereikalavo atlyginimo, o kad ir siūlydavo žmonės, pinigais neimdavo.

– Dievas ne del manęs vieno, bet del visų leido žolelėms laisvai augti ir žemėje šakneles auginti. Už ką gi imsiu pinigus? Juk aš žolių nei sėjau, nei paliedinėjau, nei auginau...

Bet jei ta proga kas atnešdavo jam kumpelį, ar dešrų porą rietenų, ar kito kurio valgio, priimdavo dėkodamas.

– Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnavau, tu man, ir gerai...

Bet labiausia jam patikdavo, kai jį degtine pavaišindavo. Mėgo senis išgerti, vai, ir kaip dar mėgo, o kad pasigertų, visai nedaugei jam reikėjo: išmovė du– tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi.

Senis paprastai nemėgdavo vienas namie sėdėti, stengdavosi būti vis tarp žmonių, kur daugiau triukšmo, kalbų.