– Gal išgersi dar vieną stikliuką, dėdule? – ir įpylęs degtinės bernas pastūmėjo stikliuką arčiau į skerdžių.

– Išgersiu dar, vaikeli, išgersiu Dievui garbėn ir tau sveikaton. Sveikas būk, berneli! – užgėrė į berną skerdžius.

Išgėręs vienu matu iki dugno, skerdžius dabar patsai pripylė naujai stikliuką ir padavė bernui į rankas.

– Gerk, berneli, kad sveikas būtai!

Atsignybo baltos duonos kąsnelį ir įsidėjo burnon.

Kai bernas išgėrė irgi iki dugno, pripylė naujai ir pastūmėjo stiklelį tėvo link.

– Išgertai ir tu dabar, tėvuli!..

Bet senis tik ranka pamojo.

– Gėriau jau, pakaks...

Skerdžius nusijuokė.

– Neragink, berneli: tavo tėvas negers iš stikliuko, iš kurio raganius gėrė. O dabar, jaunasai berneli, ačiū tau už vaišes! Aš tavo geros širdies nepamiršiu. Neabejok, senas Gugis dar tau ne kartą geruoju atsilygins... Neduos tėvui nuskriausti nei tavęs, nei Verutės...

Ir užsimovęs giliai ant galvos kepurę išėjo, svyruodamas į visas šalis.

– Tėvuli, kam be reikalo niekus kalbi ir veltui erzini skerdžių? Suries kada tave, kaip alkūnę...

– Kaip Dievas panorės. Be Jo valios nei raganius man nieko nepadarys.

– Visgi geriau neerzinti jo. Maža, kas gali žmogų ištikti.

– Ė, – numojo senis ranka: – ką ten kiekvieno kvailio bijosi! Mokėk, sūneli, važiuosime namo. Matai, temsta jau...

Užsimokėjo ir išėjo...

II.

Yra Dainavos šaly nedidelis kaimelis, apie kurį nedaug kas yra girdėjęs. Tasai kaimelis vadinasi Ramūnai. Jis tarp girių, tarpukalnėse pasislėpęs. Keliai į jį smėliuoti, jog jais nei pėsčias prieisi, nei važiuotas prisikasi. Laukų ten žmonės turi daug, bet žemė menkutė, daugiausia smėlynai, todel josios didesnė pusė nebedirbama, dirvonauja, skujinais suaugusi.

Gyveno tame kaime du garsūs tarp savųjų vyrai: Jonas Kukis ir Kazys Gugis.

Pirmasis buvo turtingas ūkininkas, doras, darbštus ir dievobaimingas žmogus, todel buvo visų gerbiamas vyras. Antrasis buvo vargšas žmogelis, neturėjo nei ūkio, nei žmonos, nei vaikų, gyveno vienui vienas, kaip pirštas, dūminėje trobelėje su mažučiais langeliais. Didesnė jų dalis buvo skalomis užtaisyta, nes stiklai jau seniai buvo išbyrėję. Pati trobelė buvo mažutė, žemutė, pakrypusi, ramsčiais paremta; stogas samanotas, kupstais suaugęs, vietomis visai kiauras.

Jono Kukio aruodai buvo visuomet, net vasaros pabaigoje, pilni javų, o tvartai įvairaus plauko ir rūšies gyvulio. Svirne šatros lūžte lūžo taukų bandomis, lašinių paltimis, kumpiais, dešromis. Jis turėjo daugel gražaus rūbo ir padaro. Kas šventadienis, ir patsai švariai pasirėdęs, ir žmona gražiai pasipuošusi, ir vaikai, kaip kažkokio pono, išlepinti, išpuošti, važiuodavo Merkinėn, bažnyčion. Ir važiuodavo ne bet kaip, tik gerų arklių porą pasikinkę, nudažytoje, gerai apkaustytoje bričkoje, o padaras buvo vis diržinis, su žvangučiais, su blizgučiais, jog ir didelis ponas nepasigėdytų tokiu vežimu važiuoti.

Kazys Gugis niekuomet neturėjo nei aruodų, ne tvartų, nei vežimų. Ir rūbo teturėjo tiek, kiek ant nugaros, bet neaimanavo, nesiskundė savo likimu, kad vargšas, kad nieko neturįs. Bažnyčioje buvo retkarčiais – du, tris kartus į metus, ir eidavo visuomet pėsčias. Vasarą nuo senų seniausių laikų ganydavo ūkininkų gyvulius, skerdžiaudavo, valgydavo svetimą, avėdavo ir dėvėdavo irgi svetimą, iš eilės pas kiekvieną ūkininką. Žiemą, kai ganyti nebeganė, eidavo uždarbiauti: būdamas jaunesnis pasisamdydavo ūkininkams javus kulti, eidavo miškan medžių kirsti, o pasenęs ieškodavo lengvesnio darbo – šerdavo ūkininkų gyvulius, kapodavo malkas, pjaudavo pašarą, net imdavosi vilną kedenti, plunksnas plėšyti...

Ką uždirbdavo – pravalgydavo, o ko nepravalgydavo, tuojau pragerdavo.

Joną Kukį visi gerbdavo, kaipo pasiturintį ūkininką, protingą vyrą ir gerą žmogų, nors kaikas jam pavydėdavo, o daug kas, ypač iš jaunimo, labai nemėgdavo. Ir iš tikrųjų jisai buvo geras žmogus, net patys jam nepalankiausi žmonės negalėjo to nuneigti. Jis dažnai gelbėdavo kitus nelaimėje – vienus geru patarimu, antriesiems sunkioje valandoje pinigų paskolindamas, vėl kitus sušelpdamas javu ar kad ir pašaru. Gerą patarimą duodavo žmonėms veltui, už „dėkui“, kaip sako. Už paskolintus pinigus imdavo palūkanas, bet žmoniškas ir niekados pinigais. Kiek paskolinai, tiek jam grąžink, o už palūkanas dieną, kitą pašienauk, atsiųsk žmoną ar dukterį, jei turi suaugusią, padėti javus nuimti, ar kitą lauko darbą nudirbti, dienelę paarti ar paakėti...

Mėgo senas Kukis, net neprašomas, duoti kitiems patarimus, o jei kas nepatikdavo, tai pabarti, pamokyti. Pamato žmogų, kažką veikiantį ne taip, kaip jam patinka, prieina, pakalba, kas jam atrodo negera, išpeikia, pamoko...

Susirenka kur šventadieniais jaunimas, ima linksmintis, žaisti, triukšmą kelti, jog net skamba kaimas juokais, dainomis ir dainuškomis, senas Kukis jau čia pat. Pastovi, kur jaunimas žaidžia, pasižiūri ir, neiškentęs, vienam, kitam bernui pirštu pagraso, vieną, kitą mergaitę pagėdina, pagaliau ima barti visus.

– Kaip nesigėdinate, bernai, tokius niekus krėsti! Pasimelstūte geriau, apie Dievą pagalvotūte... O štai dabar tik mergas tvirkinate...

– Dar mes, dėde, jauni esame. Suspėsime dar apie Dievą pagalvoti... – atsikerta kuris drąsesnis.

– Jauni!.. Suspėsite!.. O ar žinai, ką tau rytdienai Dievas gamina, ištvirkėli? Gal dar vakaro nesulauksi... Štai tau ir bus – jauni...

Nusigręžia senis ir nueina zurzėdamas, linksmą nuotaiką jaunimui sugadinęs.

Sekmadieniais, namo iš bažnyčios parvažiavęs, sėdėdavo po langu ir kybindavo kiekvieną vėliau pargrįžtantį kaimyną. Sustabdys, prakalbins, paklaus, kodel tiek ilgai užtruko miestely, pabars, kam be reikalo gyvulį ilgai alkino. O jei kaimynas dar šiek tiek linksmesnis, išmovęs kelis stikliukus daugiau, negu reikia, ne tik išbars, bet dar primins jam ir mirties valandą...

Visa tai ne labai mėgo žmonės, bet kentė. Ką bedarysi, geras žmogus, doras, ne blogo pamoko, ne už gerą pabaria...

Kaziui Gugiui niekas nei nemanė pagarbos rodyti. Gal jisai buvo protingas, nekvailesnis protu, negu daugelis kitų, kurie buvo ir yra laikomi protingais, net gudruoliais, bet jo protu niekas nesidomėdavo, patarimų pas jį niekas sunkiuose gyvenimo sląstuose nebesiklausdavo. Be to, dar žmonės jį laikė girtuokliu, o kuri gali būti pagarba žmogui, paskutinį skatikėlį, kai tik tasai jam rankon pakliūva, prageriančiam, neatsižvelgiant į rytdieną?

Kazio Gugio niekas negerbdavo, kadangi nebuvo už ką jį gerbti, bet visi jį mėgo, seni ir jauni, ypač šeimininkės. Mėgo jos Gugį labiausiai todel, kad jis buvo geras skerdžius, ir jam gyvulius beganant karvės niekados nepareidavo namo plokščios, nepriėdusios. Kai atmena, jam beganant neatsitikdavo su gyvuliais nelaimių, nesirgdavo karvės, negaišdavo. Gal todel nuo senų seniausių laikų, kai dar Gugis buvo jaunesnis, visi manė jį esantį raganių. Moterys giliai tikėjo, kad jis raganius ir dar ne bet kokis raganius, ir kai vyrai paabejodavo, turėjo šimtus įrodymų, kad skerdžius neabejotinas raganius, tik tokis, kuris savo galią vien tik žmonių labui panaudoja.

– Ne jis nelabajam, bet nelabasis jam tarnauja, nelyginant, kaip ūkininkui bernas samdininkas.

– Raganius ne raganius, bet gyvuliuose daugel nusimano, – kalbėdavo vyrai. – Ir nieko nuostabaus: tiek metų skerdžiauja, visokio gyvulio yra matęs.

– Ir ranką tikrai lengvą turi. Naudingas žmogus, ką bekalbėsi. Bet ar jis raganius, vienas Dievas tik gali žinoti.

Kad Gugis turi „lengvą ranką“, žmonės jau seniai pastebėjo, ir todel ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį; reikėjo spiečius suimti, ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį.

Tik nevisada tų kvietimų Gugis klausydavo, ir tada žmonės būdavo nepatenkinti: nepaklausė Gugis, neatėjo šaukiamas – vadinasi, nepasiseks. O kad kartą pakviestas neatėjo, veltui prašysi – vistiek nebeeis.

Nuomonė, kad Gugis yra tikrai raganius, vis stipriau įsigalėdavo dar ir todel, kad jis gerai pažino visokias žoles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Ne vieną žmogų, ne vieną gyvulį, kalba, jisai pagydė ar tai žolelėmis, ar tai šaknelėmis.

Už gydymą ir vaistus jis niekuomet nereikalavo atlyginimo, o kad ir siūlydavo žmonės, pinigais neimdavo.

– Dievas ne del manęs vieno, bet del visų leido žolelėms laisvai augti ir žemėje šakneles auginti. Už ką gi imsiu pinigus? Juk aš žolių nei sėjau, nei paliedinėjau, nei auginau...

Bet jei ta proga kas atnešdavo jam kumpelį, ar dešrų porą rietenų, ar kito kurio valgio, priimdavo dėkodamas.

– Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnavau, tu man, ir gerai...

Bet labiausia jam patikdavo, kai jį degtine pavaišindavo. Mėgo senis išgerti, vai, ir kaip dar mėgo, o kad pasigertų, visai nedaugei jam reikėjo: išmovė du– tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi.

Senis paprastai nemėgdavo vienas namie sėdėti, stengdavosi būti vis tarp žmonių, kur daugiau triukšmo, kalbų.

– Aš nors senas, bet esu linksmas žmogus, – kalbėdavo jisai kiekvienai progai pasitaikius.

– Mano metai jau tokie, kad graitai reikės vienam būti ir tylėti. Užteks tuomet, o dabar reikia žmonėmis pasidžiaugti.

Kur vestuvės ar krikštynos, senis ten būtinai turėjo užeiti ir pasigerti. Neaplenkdavo, nepraleisdavo jisai ir vakaruškų, kur vien jaunimas linksminosi. Visur jis buvo pageidaujamas svečias. Niekas tiek nemokėjo dainų, liūdnų, linksmų, rimtų ir juokingų, kiek senas Gugis. Nei vieno stiklelio jis neišgers be atitinkamos dainelės; niekas tiek nežinojo ir senoviškų padavimų, baisių pasakų apie šmėklas, monus, apie pasivaidinimus, kiek jisai. Kai ima pasakoti apie senovės laikais buvusius baisius nuotykius, net šiurpuliai žmones krečia. Senesni ir jaunesni glaudžiasi tada prie sienų ir rango kojas pasuolėn, o mažesni vis kampan patekti stengiasi, kad vis toliau nuo langų.

Pasigėręs mėgdavo pokštus krėsti, juokingas dainas dainuoti, taip pritaikintas tai esamoms aplinkybėms, tai atskiriems žmonėms, jog seni ir jauni vos iš juoko nesprogdavo.

Be to, senis buvo dar smuikininkas. Kada ir kaip jis išmoko smuiku griežti, niekas nežinojo, bet griežė ir net nuosavą smuiką turėjo, pajuodusį, seną, kaip jisai pats, ir mokėjo sugriežti kelis šokius. Tiesa, dabar jau nemėgo griežti ir prašomas atsisakinėjo.

– Pirštai – sakydavo: – pasidarė nelankstūs.

Bet pavaišina jaunimas, vienu kitu stikliuku užgeria, ir senis imasi smuiko.

Už linksmus pokštus, už dainas ir pasakas vaišindavo skerdžių visi, ir iš vakaruškų, iš vestuvių, iš krikštynų nebegrįždavo jisai blaivas, nepasigėręs. Eidavo namo linksmai dainuodamas ir „žąseles varynėdamas“, kaip sako žmonės. Kai prieidavo Kukio kiemą, tasai, išgirdęs skerdžiaus balsą, atidarydavo langą ir tik galvą linguodavo.

Skerdžius sustodavo pas darželį ties Kukio langu ir klausdavo:

– Na, ką? Barsi? Tai bark greičiau: aš girtas esu ir noriu gulti.

– Vėl nusigėrei...

– Na, žinoma. Patsai matai, kad esu girtas...

– Senas esi ir vis dar užmiršti, kad netrukus turėsi Dievui atskaitą duoti iš viso savo gyvenimo...

– Na, ir duosiu. Manai, kad neduosiu? Ir tokią dar, brolau, sąskaitą patieksiu, kad ne aš Dievui, bet Jis man pasiliks skolingas.

– Niekus kalbi, pasigėręs...

– Ne, brolau! Aš niekus kalbu tik blaivas būdamas...

– Eik jau, eik gultų. Pasigėrei, Dievą pamiršęs, ir dar blevyzgoji...

– Kaip tai – Dievą pamiršęs? – nustebo Gugis. – Ne, brolau. Aš Jo niekuomet neužmirštu. Ir gerdamas Jo šventą vardą visuomet garbinu...

– Neblevyzgok! Geriau pagalvok, ką tau kunigas pasakys del tokių kalbų...

Ir pasipiktinęs Kukis uždarydavo langą, o Gugis eidavo namo gulti...

III.

Gyveno tame pačiame Ramūnų kaime neturtingas ūkininkas Kazys Žlabys. Žemės jisai turėjo tiek pat, kiek ir kiti – visą pusvalakį. Ir darbuiti netingėjo – ir išaria, ir pasėja, ir iš lauko suima savo metu, dar anksčiau, negu kiti, tik kažkodel jam nesisekė. Gal todel jį Dievas ir dukterimis gausiai apdovanojo: turėjo jų penkias ir nei vieno sūnaus.

Pati vyriausioji, Verutė, jau buvo septyniolikos metų mergaitė, grakšti, laiba, kaip miesto panelė, geltonplaukė, mėlynakė, baltaveidė ir skaisti, kaip lelijėlė.

Ir linksma buvo, kaip paukštelė čiulbuonėlė: kur ėjo, kur žengė, vis daineles dainavo. Kur Verutė dirba, ištolo išgirsi. Ir dainų mokėjo tiek daug, jog net motina stebėjosi, iš kur josios dukrytė tiek jų pramokusi.

Ir namie ir svečiuose pas drauges – visur ir visus mokėjo prajuokinti, pralinksminti, nes buvo vikri ir linksma, kaip girios voverėlė. Todel ne vieno berno ji širdį sužavėjo, bet kadangi neturtingo tėvo buvo duktė, ir kraičio mažai tikėjosi bernai gauti, su piršliais nesiskubino.

Verutė del to dar nesigriaudino ir apie bernus visai dar negalvojo, linksmai sau begyvendama, bečiulbėdama, kol Kukio sūnus, Jonas, kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė suktis aplink Verutę. Ji linus ravėja, žiūrėk, ir Jonas ton pusėn su dalge ar su arklu eina.

Prieis, atsistos ir kalbasi, ilgai kalbasi. Verutė bulbes kapliuoja, ir Jonas su kapliu greta savo šniūrely bulbėse knaisosi, ir vėl ne tiek dirba, kiek kalba, Verutę juokina...

Ar šventadieniais miestely, ar sodžiuje vakarėliuose, Jonas vis aplink Verutę sukinėjasi, kitų mergų, rodosi, jis nei nemato.

Ir priprato ilgainiui, ir pamilo vienas antrą, ėmė svajoti, ilgėtis vienas antro, galvoti, kaip čia pasimačius, kada susitikus, pasikalbėjus, niekeno nekliudomi. Besvajodami, besiilgėdami, dar labiau vienas antrą pamilo ir nepastebėjo, kai ėmė jau ir apie meilę kalbėti, ėmė apie būsimą gyvenimą drauge svajoti...

Jonas buvo turtingas ūkininkaitis, ir Verutės kraitis jam visai nerūpėjo.

Pastebėjo pagaliau ir senas Kukis, kad jo sūnus perdažnai slankioja aplink Zlabio kiemą, ir ėmė Joną barti.

– Ko tu vis slankioji aplink Zlabio tvartus, kaip zuinas paršas aplink daržą, kur bulbės auga. Ar nori, kad Žlabys tau pagaliu koją iškirstų!.

– O kad, tėvuli, man Žlabio Verutė labai patinka! – įsidrąsino Jonas tėvui pasisakyti.

Suraukė senas Kukis kaktą, niauriai pažvelgė į sūnų ir, ūsus bekramtydamas, sumurmėjo:

– Daug tu nusimanai, kas tau patinka. Motinos pienu dar rūgauti nenustojai.