– Aš nors senas, bet esu linksmas žmogus, – kalbėdavo jisai kiekvienai progai pasitaikius.

– Mano metai jau tokie, kad graitai reikės vienam būti ir tylėti. Užteks tuomet, o dabar reikia žmonėmis pasidžiaugti.

Kur vestuvės ar krikštynos, senis ten būtinai turėjo užeiti ir pasigerti. Neaplenkdavo, nepraleisdavo jisai ir vakaruškų, kur vien jaunimas linksminosi. Visur jis buvo pageidaujamas svečias. Niekas tiek nemokėjo dainų, liūdnų, linksmų, rimtų ir juokingų, kiek senas Gugis. Nei vieno stiklelio jis neišgers be atitinkamos dainelės; niekas tiek nežinojo ir senoviškų padavimų, baisių pasakų apie šmėklas, monus, apie pasivaidinimus, kiek jisai. Kai ima pasakoti apie senovės laikais buvusius baisius nuotykius, net šiurpuliai žmones krečia. Senesni ir jaunesni glaudžiasi tada prie sienų ir rango kojas pasuolėn, o mažesni vis kampan patekti stengiasi, kad vis toliau nuo langų.

Pasigėręs mėgdavo pokštus krėsti, juokingas dainas dainuoti, taip pritaikintas tai esamoms aplinkybėms, tai atskiriems žmonėms, jog seni ir jauni vos iš juoko nesprogdavo.

Be to, senis buvo dar smuikininkas. Kada ir kaip jis išmoko smuiku griežti, niekas nežinojo, bet griežė ir net nuosavą smuiką turėjo, pajuodusį, seną, kaip jisai pats, ir mokėjo sugriežti kelis šokius. Tiesa, dabar jau nemėgo griežti ir prašomas atsisakinėjo.

– Pirštai – sakydavo: – pasidarė nelankstūs.

Bet pavaišina jaunimas, vienu kitu stikliuku užgeria, ir senis imasi smuiko.

Už linksmus pokštus, už dainas ir pasakas vaišindavo skerdžių visi, ir iš vakaruškų, iš vestuvių, iš krikštynų nebegrįždavo jisai blaivas, nepasigėręs. Eidavo namo linksmai dainuodamas ir „žąseles varynėdamas“, kaip sako žmonės. Kai prieidavo Kukio kiemą, tasai, išgirdęs skerdžiaus balsą, atidarydavo langą ir tik galvą linguodavo.

Skerdžius sustodavo pas darželį ties Kukio langu ir klausdavo:

– Na, ką? Barsi? Tai bark greičiau: aš girtas esu ir noriu gulti.

– Vėl nusigėrei...

– Na, žinoma. Patsai matai, kad esu girtas...

– Senas esi ir vis dar užmiršti, kad netrukus turėsi Dievui atskaitą duoti iš viso savo gyvenimo...

– Na, ir duosiu. Manai, kad neduosiu? Ir tokią dar, brolau, sąskaitą patieksiu, kad ne aš Dievui, bet Jis man pasiliks skolingas.

– Niekus kalbi, pasigėręs...

– Ne, brolau! Aš niekus kalbu tik blaivas būdamas...

– Eik jau, eik gultų. Pasigėrei, Dievą pamiršęs, ir dar blevyzgoji...

– Kaip tai – Dievą pamiršęs? – nustebo Gugis. – Ne, brolau. Aš Jo niekuomet neužmirštu. Ir gerdamas Jo šventą vardą visuomet garbinu...

– Neblevyzgok! Geriau pagalvok, ką tau kunigas pasakys del tokių kalbų...

Ir pasipiktinęs Kukis uždarydavo langą, o Gugis eidavo namo gulti...

III.

Gyveno tame pačiame Ramūnų kaime neturtingas ūkininkas Kazys Žlabys. Žemės jisai turėjo tiek pat, kiek ir kiti – visą pusvalakį. Ir darbuiti netingėjo – ir išaria, ir pasėja, ir iš lauko suima savo metu, dar anksčiau, negu kiti, tik kažkodel jam nesisekė. Gal todel jį Dievas ir dukterimis gausiai apdovanojo: turėjo jų penkias ir nei vieno sūnaus.

Pati vyriausioji, Verutė, jau buvo septyniolikos metų mergaitė, grakšti, laiba, kaip miesto panelė, geltonplaukė, mėlynakė, baltaveidė ir skaisti, kaip lelijėlė.

Ir linksma buvo, kaip paukštelė čiulbuonėlė: kur ėjo, kur žengė, vis daineles dainavo. Kur Verutė dirba, ištolo išgirsi. Ir dainų mokėjo tiek daug, jog net motina stebėjosi, iš kur josios dukrytė tiek jų pramokusi.

Ir namie ir svečiuose pas drauges – visur ir visus mokėjo prajuokinti, pralinksminti, nes buvo vikri ir linksma, kaip girios voverėlė. Todel ne vieno berno ji širdį sužavėjo, bet kadangi neturtingo tėvo buvo duktė, ir kraičio mažai tikėjosi bernai gauti, su piršliais nesiskubino.

Verutė del to dar nesigriaudino ir apie bernus visai dar negalvojo, linksmai sau begyvendama, bečiulbėdama, kol Kukio sūnus, Jonas, kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė suktis aplink Verutę. Ji linus ravėja, žiūrėk, ir Jonas ton pusėn su dalge ar su arklu eina.

Prieis, atsistos ir kalbasi, ilgai kalbasi. Verutė bulbes kapliuoja, ir Jonas su kapliu greta savo šniūrely bulbėse knaisosi, ir vėl ne tiek dirba, kiek kalba, Verutę juokina...

Ar šventadieniais miestely, ar sodžiuje vakarėliuose, Jonas vis aplink Verutę sukinėjasi, kitų mergų, rodosi, jis nei nemato.

Ir priprato ilgainiui, ir pamilo vienas antrą, ėmė svajoti, ilgėtis vienas antro, galvoti, kaip čia pasimačius, kada susitikus, pasikalbėjus, niekeno nekliudomi. Besvajodami, besiilgėdami, dar labiau vienas antrą pamilo ir nepastebėjo, kai ėmė jau ir apie meilę kalbėti, ėmė apie būsimą gyvenimą drauge svajoti...

Jonas buvo turtingas ūkininkaitis, ir Verutės kraitis jam visai nerūpėjo.

Pastebėjo pagaliau ir senas Kukis, kad jo sūnus perdažnai slankioja aplink Zlabio kiemą, ir ėmė Joną barti.

– Ko tu vis slankioji aplink Zlabio tvartus, kaip zuinas paršas aplink daržą, kur bulbės auga. Ar nori, kad Žlabys tau pagaliu koją iškirstų!.

– O kad, tėvuli, man Žlabio Verutė labai patinka! – įsidrąsino Jonas tėvui pasisakyti.

Suraukė senas Kukis kaktą, niauriai pažvelgė į sūnų ir, ūsus bekramtydamas, sumurmėjo:

– Daug tu nusimanai, kas tau patinka. Motinos pienu dar rūgauti nenustojai.