Skerdžius sustodavo pas darželį ties Kukio langu ir klausdavo:

– Na, ką? Barsi? Tai bark greičiau: aš girtas esu ir noriu gulti.

– Vėl nusigėrei...

– Na, žinoma. Patsai matai, kad esu girtas...

– Senas esi ir vis dar užmiršti, kad netrukus turėsi Dievui atskaitą duoti iš viso savo gyvenimo...

– Na, ir duosiu. Manai, kad neduosiu? Ir tokią dar, brolau, sąskaitą patieksiu, kad ne aš Dievui, bet Jis man pasiliks skolingas.

– Niekus kalbi, pasigėręs...

– Ne, brolau! Aš niekus kalbu tik blaivas būdamas...

– Eik jau, eik gultų. Pasigėrei, Dievą pamiršęs, ir dar blevyzgoji...

– Kaip tai – Dievą pamiršęs? – nustebo Gugis. – Ne, brolau. Aš Jo niekuomet neužmirštu. Ir gerdamas Jo šventą vardą visuomet garbinu...

– Neblevyzgok! Geriau pagalvok, ką tau kunigas pasakys del tokių kalbų...

Ir pasipiktinęs Kukis uždarydavo langą, o Gugis eidavo namo gulti...

III.

Gyveno tame pačiame Ramūnų kaime neturtingas ūkininkas Kazys Žlabys. Žemės jisai turėjo tiek pat, kiek ir kiti – visą pusvalakį. Ir darbuiti netingėjo – ir išaria, ir pasėja, ir iš lauko suima savo metu, dar anksčiau, negu kiti, tik kažkodel jam nesisekė. Gal todel jį Dievas ir dukterimis gausiai apdovanojo: turėjo jų penkias ir nei vieno sūnaus.

Pati vyriausioji, Verutė, jau buvo septyniolikos metų mergaitė, grakšti, laiba, kaip miesto panelė, geltonplaukė, mėlynakė, baltaveidė ir skaisti, kaip lelijėlė.

Ir linksma buvo, kaip paukštelė čiulbuonėlė: kur ėjo, kur žengė, vis daineles dainavo. Kur Verutė dirba, ištolo išgirsi. Ir dainų mokėjo tiek daug, jog net motina stebėjosi, iš kur josios dukrytė tiek jų pramokusi.

Ir namie ir svečiuose pas drauges – visur ir visus mokėjo prajuokinti, pralinksminti, nes buvo vikri ir linksma, kaip girios voverėlė. Todel ne vieno berno ji širdį sužavėjo, bet kadangi neturtingo tėvo buvo duktė, ir kraičio mažai tikėjosi bernai gauti, su piršliais nesiskubino.

Verutė del to dar nesigriaudino ir apie bernus visai dar negalvojo, linksmai sau begyvendama, bečiulbėdama, kol Kukio sūnus, Jonas, kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė suktis aplink Verutę. Ji linus ravėja, žiūrėk, ir Jonas ton pusėn su dalge ar su arklu eina.

Prieis, atsistos ir kalbasi, ilgai kalbasi. Verutė bulbes kapliuoja, ir Jonas su kapliu greta savo šniūrely bulbėse knaisosi, ir vėl ne tiek dirba, kiek kalba, Verutę juokina...

Ar šventadieniais miestely, ar sodžiuje vakarėliuose, Jonas vis aplink Verutę sukinėjasi, kitų mergų, rodosi, jis nei nemato.

Ir priprato ilgainiui, ir pamilo vienas antrą, ėmė svajoti, ilgėtis vienas antro, galvoti, kaip čia pasimačius, kada susitikus, pasikalbėjus, niekeno nekliudomi. Besvajodami, besiilgėdami, dar labiau vienas antrą pamilo ir nepastebėjo, kai ėmė jau ir apie meilę kalbėti, ėmė apie būsimą gyvenimą drauge svajoti...

Jonas buvo turtingas ūkininkaitis, ir Verutės kraitis jam visai nerūpėjo.

Pastebėjo pagaliau ir senas Kukis, kad jo sūnus perdažnai slankioja aplink Zlabio kiemą, ir ėmė Joną barti.

– Ko tu vis slankioji aplink Zlabio tvartus, kaip zuinas paršas aplink daržą, kur bulbės auga. Ar nori, kad Žlabys tau pagaliu koją iškirstų!.

– O kad, tėvuli, man Žlabio Verutė labai patinka! – įsidrąsino Jonas tėvui pasisakyti.

Suraukė senas Kukis kaktą, niauriai pažvelgė į sūnų ir, ūsus bekramtydamas, sumurmėjo:

– Daug tu nusimanai, kas tau patinka. Motinos pienu dar rūgauti nenustojai.

– Ne, tėvuli, aš gerai nusimanau, kas man patinka! – atrėžė užsigavęs Jonas. – Verutė man patinka, ir aš ją vesiu, arba visai nieko nevesiu. Kitų mergų nei žinoti nenoriu!

– Kvailas esi ir nekalbėk niekų! – subarė sūnų Kukis. – Vesi, kurią liepsiu, ir baigtas dalykas. Žiūrėk, kad aš daugiau panašių kalbų nebegirdėtau!..

Ir nusigręžęs nuėjo į kluonus.

Jonas atsisėdo pasvirnėje ir ėmė dalgę tinti. Tynė ir galvojo apie Verutę, apie tėvą, ir juo ilgiau galvojo, juo labiau nirto ir vis smarkiau plakė dalgę, lyg visą Jono įnirtimą ji būtų turėjusi pajusti.

– Ne, aš nenusileisiu! Tedaro su manim, ką nori. Amerikon pabėgsiu, bet nenusileisiu! – balsiai prabilo bernas ir trenkė dalgę šalin.

O tuo metu senis, apsimąstęs, pagalvojęs, sugrįžo skiedrynan, kuris buvo pašiūrėje, svirno gale, ir visai ramiu balsu ėmė sūnui kalbėti:

– Žlabio Verutę, sakai, vesi. O kas toji Verutė? Vistiek, kaip kampininkė, kampininko duktė. Kad panorėjai vesti, vesk sau – jau ir metas tau vesti. Bus motinai lengviau seserims ištekėjus... Bet vesi tą, kurią aš tau surasiu, garsios, turtingos giminės mergą, kuri nei tau, nei man, nei mūsų visai giminei gėdos nepadarys.

Jonas, pasiėmęs dalgakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto.

– Jei man neleidi Verutės vesti, gali nesirūpinti: vistiek kitos nebe vesiu. Greičiau Amerikon paspruksiu, negu kitą vesiu! – atkakliai atrėžė tėvui užsispyrėlis.

Senis nustebo. Nelaukė, kad sūnus išdrįs jam prieštarauti.

– Snarglius panosėje nusišluostyk, o paskui su tėvu ginčykis! – sušuko atsipeikėjęs. – Amerikon paspruksi! Štai, diržą nusijuosęs, išrašysiu tau ant nugaros tokią Ameriką, jog net kelnes prismarvinsi. Nepažiūrėsiu, kad jau bernas esi...

Sūnus, daugiau nieko nekalbėdamas, užsidėjo dalgę ant peties ir nuėjo laukan, į daržus...