Ir avižų visados susirasdavo...

Kasmet, kalėdodamas, užėjęs Grigo pirkion, pašventinęs namus, atsisės, būdavo, Žemaitukas ant suolelio priešais stalo ir klausia:

– Na, tai ką gi, Grigai? Ir šiuosmet nepavaišinsi manęs?

Pirmais metais Grigas rausdavo, gal net nusiminęs būdavo. Vėliau priprato ir vis tais pačiais teisindavosi žodžiais:

– Kad dar, dvasiškas tėveli, virtuvo nenusipirkau. O kuris gali būti vaišinimas be arbatos stiklinės?

– Na, pavaišins mane šiuo kartu kitas, – atsikeldamas kalbėjo Žemaitukas. – Tik žiūrėk man, kad kitais metais ir tu mane pavaišintai.

– Būtinai, dvasiškasis tėveli, – užtikrindavo bučiuodamas kunigui ranką. – Kai tik virtuvą nusipirksiu, būtinai priimsiu su vaišėmis.

Per metus kelis kartus apeina Grigas visas krautuves, apžiūri nevieną virtuvą, pasidera.

Bet kai tenka mokėti, pakrapštęs pakaušį, pabara žydą krautuvininką, kad jis sąžinės neturįs, lupdamas už menką daiktą tokius pinigus, ir – atideda pirkimą kitam kartui.

Būdavo, kad žmona imdavo jį barti.

– Vėl susilauksi, kad tave kunigėlis sugėdins. Suderėjai, tai ir pirktai pagaliau.

– E, – sumodavo Grigas. – Virtuvas nepabėgs, o pinigas geriau tegul mano, o ne žydo kišeniuje dar pagulės.

Taip Grigas virtuvo ir neįsigijo, ir Žemaituko kalėdojančio su vaišėmis nepriėmė...

O pinigo Grigas tikrai turėjo. Kiek jo buvo, patsai nežinojo. Negalima buvo ir šykščiu jį pavadinti – nei sau, nei savo šeimynai nesigailėjo. Mėgo pats skaniai ir gardžiai pavalgyti ir šeimyną valgydino gerai.

– Kad žmogus dirba, turi ir valgyti sočiai, – kalbėdavo jisai. – Nešeriamu arkliu nearsi, alkano žmogaus darbu nepasidžiaugsi.

Net padienis samdininkas negalėjo pasiskųsti, kad alkanas nuo Grigo stalo atsikėlė, ar kad valgis buvo negardus, neskaniai pagamintas.