Prisiminė dabar visa tai senis, vežime sėdėdamas.

– Tai jau pasiskundei Gugiui?.. – pusbalsiai paklausė sūnų.

– Kuo, tėvuli?

– Na gi, ką jis ten surailino apie Verutę... Kad neduosiąs man jūsų nuskriausti...

– Nei aš jam skundžiausi, nei su juo apie tai kalbėjau... Raganius, todel viską žino...

– O tu vis dar apie ją galvoji? – paklausė senis.

– Galvoju, tėvuli, ir visados galvosiu.

Senis Kukis jau buvo benorėjęs sutikti, žodžiai patys veržėsi iš lūpų, bet išgirdęs sūnaus kalbą, visai nieko negalvodamas, atrėžė:

– Negalvok apie ją: nieko iš to nebebus...

IV.

Buvo giedri vasaros diena. Skerdžius, parginęs iš rytagonių, pasisrėbė pas eilinį ūkininką skalsiai pienu pabaltintos sriubos, duonele užkąsdamas, ir dar giedresnė pasirodė jam diena. Pajuokavo su šeimininke, pakirkė dar, paerzino vaikus ir, trimitą už pečių pasikabinęs, nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti.

Bet parėjęs namo neatsigulė, tik atsisėdo ant savo pirkaitės slenksčio, pypkę įsikandęs, dūmindamas žvalgėsi į giedrias padanges ir laimingai šypsojosi.

Gerai vasarą, kai šilta ir giedra, kai paukščiai čiulba, ir medžiai žaliuoja, ir žmogus sočiai pavalgęs!

Gerai ir linksma gyventi!..

Sėdi ir džiaugiasi senas skerdžius, džiaugiasi, kad gyvas ir sveikas, kad jam linksma ir malonu. Nenorėtų dabar pasikeisti savo likimu ne tik su kuriuo ponu ar karaliumi, bet net su pačiu kunigu!..

– Na, kur eini, berneli? – užkalbino jis gatvele einantį su dalge ant pečių Joną Kukį. – Pieveles eini šienauti?

Jonas sustojo ties varteliais.

– Einu Ožkabalėn, dėdule. Tėvas sako, žolė ten tiek suaugusi, jog net pasviro. Seniai reikėjo pakirsti ją.

– Darbas niekur nepabėgs, ir pieva pasiliks toje pat vietoje. Kas tokioje karštėje dirba? Eik čion, prisėsk, pasikalbėsime, o ten dienelė atvės, saulei žemiau nusileidus.

Mėgo senis paaušinti burną, kai buvo geras ūpas. O blogai nusiteikęs būdavo retai.

– Tėvas bars, dėdule. Pasakys, kad tinginiauju.

Senis išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, nušluostė rankove lūpas ir vėl įsikando.

Du tris kart užtraukęs ir paleidęs aukštyn dūmų kamuolius, kažkaip keistai į Joną pasižiūrėjo.

– Bene tu visuomet vengi tėvo barimo, tarė šypsodamasis skerdžius. – Manau, del Verutės Žlabytės ne kartą tėvas pabarė, bet ar nusigandai?

– Iš kur tu, dėde, žinai? – nustebo bernas. – Kas tau galėjo pasakyti? Juk aš niekam nekalbėjau, o tėvas net motinai nepasakė.

– Senis Gugis daugel žino, berneli. Jis turi akis ir mato, tik be reikalo nekalba.

Jonas užėjo kiemelin, prišliejo dalgę prie sienos ir patsai atsisėdo ant slenksčio greta su skerdžiumi.

– Tu manai, vaikeli, kad aš jaunas nesu buvęs, mergų nesu mėgęs, nesu mylėjęs? Vai, ir kaip dar mėgau! Jau vedęs buvau, o į mergas vistiek – kaip katinas į lašinius. Ir jos mane mėgo; už ką ir kodel, patsai nežinojau ir dabar nežinau.

– Tave ir dabar visi mėgsta.

– Taigi, kad visi, tik ne mergos! Būdavo, barasi žmona, verkia, pyksta, kai grįžtu iš vakaruškų, mergininku pravardžiuoja... Ji, būdavo, koliojasi, keikia, o man tai tik linksma! Ir Dievas žino, kodel taip? Rodos, būdavo, kalbi sau, kad tu esi jau vedęs, kad merga tai merga, ne tau, o kitiems skirta, bet norisi pasibučiuoti, pasiglamonėti ir gana. O kai, užtikęs kur pakampėje, išbučiuoji, išglamonėji kurią, net tau diena šviesesnė pasidaro. Tris dienas junti džiaugsmą... Su žmona, būdavo, pasibučiuoji, pasiglamonėji, ir nėra tau nei to džiaugsmo, nei to malonumo. Ir Dievas vienas žino, kodel taip? Žmoną myli ir gailiesi, o mergos nei tu tiek myli, nei tu tiek gailiesi, o dažniausiai nei kiek nemyli, bet visgi ji malonesnė ir gana!..

– Linksmai gyvenai, dėde, jaunas būdamas. Mes taip nebegalim.

– Vai linksmai, berneli! Mergininkas aš buvau, paleistuvis, girtuoklis, nepraustaburnis ir blevyzgoti mėgau. Kiek man teko del to kentėti ir iš bernų ir iš žmonos!.. Būdavo, tiek primuša, jog kelias savaites su mėlynėmis vaikščiodavau. Na, būdavo, kad ir iš manęs vienas antras gaudavo atminčiai apsčiai... Nemenkus ir aš turėjau kumščius.

– Manau, nemalonu dabar atsiminti, dėdule, kad mušė... – nusijuokė Jonas.

– Ką tu kalbi, berneli! Tiek tik ir yra gero, kiek prisimeni savo kvailus darbus. Ką gero padariau, iš atminties viskas išrūko, kaip dūmai, o kas buvo kvailo padaryta, kur kvailai pasielgta, iki šios dienos atsimenu. Prisimenu ir lyg pajaunėju. Tuo tik ir gyvenu.

– Kokis malonumas atsiminti, kad tave mušė.