– Ji, vaikeli! Aš ir dabar sutiktau, kad mane bernai muštų, bet tik mergos mylėtų, – nusijuokė senis, ištraukęs pypkę iš dantų ir kratydamas iš jos pelenus. – Bet nebežiūri dabar į mane mergos! – Senas – sako. O kokis aš senas, kad kitą jauną riestainiu surangysiu ir už juostos užkišiu!..

Iškratė pelenus iš pypkės, išvalė ir užsikišo ją už juostos.

– Vai, gerai, berneli, jaunam būti, labai gerai! Pamatai ir supranti tik tuomet, kai pasensti.

– Tu, dėde, laisvas buvai; tėvo, matyti, ant sprando neturėjai. Niekas tavęs nevaržė, ir todel gyvenai, kaip norėjai.

– Manai, vaikeli, kad mane višta mėšlyne iškapstė, todel aš tėvo neturėjau. Turėjau, vaikel. Jau man buvo keturios dešimtys metų, kai mane paskutinį kartą tėvas iena išvanojo... Ir dažnai mane tėvas vanojo, berneli!.. Mano metais tėvai nebuvo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik rankon jiems pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nei kiek! Tik būdavo, žiūri, kur pasprukti.

– Kiti, kaip matau, jūs buvote žmonės.

– Taigi, kad kiti. Ir drąsesni ir sveikesni. Gyvenome, kaudavomės, pešdavomės, sirgdavom, pagydavome, jokių daktarų nežinodami. Ar žiema, ar vasara, šilta ar šalta – mums būdavo vistiek. Išgirdai, kur mergos, per ugnį pralysi, vandenimi nesulaikysi.

Kitokie buvome, vaikeli, tikrai kitoniški. Dabar viskas: ir girios, ir paukščiai, ir ežerai, ir upės ne tie, na, ir žmonės kitoniški... Kokie čia buvo miškai! Dievuli mano! Dabar jau nebėra, žydai iškirto... Blogyn eina viskas ir silpnyn slenka pasaulis.

– Kitoniški laikai dabar, dėdule, ir žmonės kitoniški. Kad aš būtau tokis, kaip tu buvai...

– Tai Verutę Žlabytę vestai? Ar ne tiesą sakau?

– Tiesą, dėdule...