– Taigi, kad visi, tik ne mergos! Būdavo, barasi žmona, verkia, pyksta, kai grįžtu iš vakaruškų, mergininku pravardžiuoja... Ji, būdavo, koliojasi, keikia, o man tai tik linksma! Ir Dievas žino, kodel taip? Rodos, būdavo, kalbi sau, kad tu esi jau vedęs, kad merga tai merga, ne tau, o kitiems skirta, bet norisi pasibučiuoti, pasiglamonėti ir gana. O kai, užtikęs kur pakampėje, išbučiuoji, išglamonėji kurią, net tau diena šviesesnė pasidaro. Tris dienas junti džiaugsmą... Su žmona, būdavo, pasibučiuoji, pasiglamonėji, ir nėra tau nei to džiaugsmo, nei to malonumo. Ir Dievas vienas žino, kodel taip? Žmoną myli ir gailiesi, o mergos nei tu tiek myli, nei tu tiek gailiesi, o dažniausiai nei kiek nemyli, bet visgi ji malonesnė ir gana!..

– Linksmai gyvenai, dėde, jaunas būdamas. Mes taip nebegalim.

– Vai linksmai, berneli! Mergininkas aš buvau, paleistuvis, girtuoklis, nepraustaburnis ir blevyzgoti mėgau. Kiek man teko del to kentėti ir iš bernų ir iš žmonos!.. Būdavo, tiek primuša, jog kelias savaites su mėlynėmis vaikščiodavau. Na, būdavo, kad ir iš manęs vienas antras gaudavo atminčiai apsčiai... Nemenkus ir aš turėjau kumščius.

– Manau, nemalonu dabar atsiminti, dėdule, kad mušė... – nusijuokė Jonas.

– Ką tu kalbi, berneli! Tiek tik ir yra gero, kiek prisimeni savo kvailus darbus. Ką gero padariau, iš atminties viskas išrūko, kaip dūmai, o kas buvo kvailo padaryta, kur kvailai pasielgta, iki šios dienos atsimenu. Prisimenu ir lyg pajaunėju. Tuo tik ir gyvenu.

– Kokis malonumas atsiminti, kad tave mušė.

– Ji, vaikeli! Aš ir dabar sutiktau, kad mane bernai muštų, bet tik mergos mylėtų, – nusijuokė senis, ištraukęs pypkę iš dantų ir kratydamas iš jos pelenus. – Bet nebežiūri dabar į mane mergos! – Senas – sako. O kokis aš senas, kad kitą jauną riestainiu surangysiu ir už juostos užkišiu!..

Iškratė pelenus iš pypkės, išvalė ir užsikišo ją už juostos.

– Vai, gerai, berneli, jaunam būti, labai gerai! Pamatai ir supranti tik tuomet, kai pasensti.

– Tu, dėde, laisvas buvai; tėvo, matyti, ant sprando neturėjai. Niekas tavęs nevaržė, ir todel gyvenai, kaip norėjai.

– Manai, vaikeli, kad mane višta mėšlyne iškapstė, todel aš tėvo neturėjau. Turėjau, vaikel. Jau man buvo keturios dešimtys metų, kai mane paskutinį kartą tėvas iena išvanojo... Ir dažnai mane tėvas vanojo, berneli!.. Mano metais tėvai nebuvo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik rankon jiems pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nei kiek! Tik būdavo, žiūri, kur pasprukti.

– Kiti, kaip matau, jūs buvote žmonės.

– Taigi, kad kiti. Ir drąsesni ir sveikesni. Gyvenome, kaudavomės, pešdavomės, sirgdavom, pagydavome, jokių daktarų nežinodami. Ar žiema, ar vasara, šilta ar šalta – mums būdavo vistiek. Išgirdai, kur mergos, per ugnį pralysi, vandenimi nesulaikysi.

Kitokie buvome, vaikeli, tikrai kitoniški. Dabar viskas: ir girios, ir paukščiai, ir ežerai, ir upės ne tie, na, ir žmonės kitoniški... Kokie čia buvo miškai! Dievuli mano! Dabar jau nebėra, žydai iškirto... Blogyn eina viskas ir silpnyn slenka pasaulis.

– Kitoniški laikai dabar, dėdule, ir žmonės kitoniški. Kad aš būtau tokis, kaip tu buvai...

– Tai Verutę Žlabytę vestai? Ar ne tiesą sakau?

– Tiesą, dėdule...

– Tu ją vistiek vesi. Nesirūpink, nesidėk galvon: bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano.

– Netikiu aš jau, dėdule...

– Tikėk man. Tu geras vaikas, ir aš tau tiesą sakau.

Jonas neigiamai pakreipė galvą.

– Ne, dėdule, negaliu tikėti. Tėvas taip įsiėdė, taip įsiėdė, jog nei kalbėti nenori, nei klausyti neklauso. Manau Amerikon sprukti, jei neleis man Verutės vesti...

– Ko tau, vaikeli, Amerikon sprukti? Amerikon žmonės bėga nuo vargų, savo dalios ieškodami. O tavo dalia juk čia, ne Amerikoje. Tau josios ieškoti netenka, ji pati paskui tave vaikščioja! Štai kas yra, berneli...

Ir senis atsistojo.

– Na, parūkiau, išsiplepėjau, o dabar eisiu gulti. Ir tu, berneli, eik, kur ėjai... Bet visgi mano žodžių neužmiršk...

V.

Buvo patsai vidudienis. Tyrus, ramus, giedras vasaros šventadienis. Karšta, tvanku, saulė kaitina, kaip puode, ir nėra nei mažiausio vėjelio.

Ramūnų kaimo vyrai, susirinkę Jono Kukio sodely, susėdo vienmarškiniai, basi, ant vejelės po žalia liepa ir šnekučiuojasi. Bet kalba tingiai, iš lėto, lyg nenorėdami. Pasakys kuris žodį ir nutyla, o kitas po kelių minučių vamtels, trumpai atsakydamas, ir vėl tyli...

Ir kalbos jų paprastos, kaimiškos: pievos, matai, nušienautos, rugiai pradėti pjauti – diena tokia karšta, jog dabar kad mažas vėjelis papūstų, kaip bematant, šienas padžiūtų, rytoj tiesiog būtų galima daržinėsna vežti. Bet šutina kaitri be vėjo diena, o ne džiovina.

– Taigi, – iš lėto taria Juozas Kraigis, lyg kiekvieną žodį giliai apmąstydamas: – bet matai, šutina. Būtinai į vakarą bus lietaus.

– Neatrodo, – vamteli jam Antanas Pikčilingis, žiovauja ir dairosi į dangų, pasivertęs aukštininkas.

– Į lietų medžiai kitaip šlama. Jie tada švokščia.