– Raganius ne raganius, bet gyvuliuose daugel nusimano, – kalbėdavo vyrai. – Ir nieko nuostabaus: tiek metų skerdžiauja, visokio gyvulio yra matęs.

– Ir ranką tikrai lengvą turi. Naudingas žmogus, ką bekalbėsi. Bet ar jis raganius, vienas Dievas tik gali žinoti.

Kad Gugis turi „lengvą ranką“, žmonės jau seniai pastebėjo, ir todel ar vištos reikėjo tupdyti ant kiaušinių, ar žąsys, moterys kviesdavo visuomet Gugį; reikėjo spiečius suimti, ar susemtas bent avilin suleisti, vyrai šaukdavo irgi Gugį.

Tik nevisada tų kvietimų Gugis klausydavo, ir tada žmonės būdavo nepatenkinti: nepaklausė Gugis, neatėjo šaukiamas – vadinasi, nepasiseks. O kad kartą pakviestas neatėjo, veltui prašysi – vistiek nebeeis.

Nuomonė, kad Gugis yra tikrai raganius, vis stipriau įsigalėdavo dar ir todel, kad jis gerai pažino visokias žoles, žinojo, kuri kokią ligą gydo. Ne vieną žmogų, ne vieną gyvulį, kalba, jisai pagydė ar tai žolelėmis, ar tai šaknelėmis.

Už gydymą ir vaistus jis niekuomet nereikalavo atlyginimo, o kad ir siūlydavo žmonės, pinigais neimdavo.

– Dievas ne del manęs vieno, bet del visų leido žolelėms laisvai augti ir žemėje šakneles auginti. Už ką gi imsiu pinigus? Juk aš žolių nei sėjau, nei paliedinėjau, nei auginau...

Bet jei ta proga kas atnešdavo jam kumpelį, ar dešrų porą rietenų, ar kito kurio valgio, priimdavo dėkodamas.

– Na, tai čia, žmogau, visai kas kita: ranka ranką prausia. Aš tau patarnavau, tu man, ir gerai...

Bet labiausia jam patikdavo, kai jį degtine pavaišindavo. Mėgo senis išgerti, vai, ir kaip dar mėgo, o kad pasigertų, visai nedaugei jam reikėjo: išmovė du– tris stikliukus ir, žiūrėk, vos ant kojų laikosi.

Senis paprastai nemėgdavo vienas namie sėdėti, stengdavosi būti vis tarp žmonių, kur daugiau triukšmo, kalbų.

– Aš nors senas, bet esu linksmas žmogus, – kalbėdavo jisai kiekvienai progai pasitaikius.

– Mano metai jau tokie, kad graitai reikės vienam būti ir tylėti. Užteks tuomet, o dabar reikia žmonėmis pasidžiaugti.

Kur vestuvės ar krikštynos, senis ten būtinai turėjo užeiti ir pasigerti. Neaplenkdavo, nepraleisdavo jisai ir vakaruškų, kur vien jaunimas linksminosi. Visur jis buvo pageidaujamas svečias. Niekas tiek nemokėjo dainų, liūdnų, linksmų, rimtų ir juokingų, kiek senas Gugis. Nei vieno stiklelio jis neišgers be atitinkamos dainelės; niekas tiek nežinojo ir senoviškų padavimų, baisių pasakų apie šmėklas, monus, apie pasivaidinimus, kiek jisai. Kai ima pasakoti apie senovės laikais buvusius baisius nuotykius, net šiurpuliai žmones krečia. Senesni ir jaunesni glaudžiasi tada prie sienų ir rango kojas pasuolėn, o mažesni vis kampan patekti stengiasi, kad vis toliau nuo langų.

Pasigėręs mėgdavo pokštus krėsti, juokingas dainas dainuoti, taip pritaikintas tai esamoms aplinkybėms, tai atskiriems žmonėms, jog seni ir jauni vos iš juoko nesprogdavo.

Be to, senis buvo dar smuikininkas. Kada ir kaip jis išmoko smuiku griežti, niekas nežinojo, bet griežė ir net nuosavą smuiką turėjo, pajuodusį, seną, kaip jisai pats, ir mokėjo sugriežti kelis šokius. Tiesa, dabar jau nemėgo griežti ir prašomas atsisakinėjo.

– Pirštai – sakydavo: – pasidarė nelankstūs.

Bet pavaišina jaunimas, vienu kitu stikliuku užgeria, ir senis imasi smuiko.

Už linksmus pokštus, už dainas ir pasakas vaišindavo skerdžių visi, ir iš vakaruškų, iš vestuvių, iš krikštynų nebegrįždavo jisai blaivas, nepasigėręs. Eidavo namo linksmai dainuodamas ir „žąseles varynėdamas“, kaip sako žmonės. Kai prieidavo Kukio kiemą, tasai, išgirdęs skerdžiaus balsą, atidarydavo langą ir tik galvą linguodavo.

Skerdžius sustodavo pas darželį ties Kukio langu ir klausdavo:

– Na, ką? Barsi? Tai bark greičiau: aš girtas esu ir noriu gulti.

– Vėl nusigėrei...

– Na, žinoma. Patsai matai, kad esu girtas...

– Senas esi ir vis dar užmiršti, kad netrukus turėsi Dievui atskaitą duoti iš viso savo gyvenimo...

– Na, ir duosiu. Manai, kad neduosiu? Ir tokią dar, brolau, sąskaitą patieksiu, kad ne aš Dievui, bet Jis man pasiliks skolingas.

– Niekus kalbi, pasigėręs...

– Ne, brolau! Aš niekus kalbu tik blaivas būdamas...

– Eik jau, eik gultų. Pasigėrei, Dievą pamiršęs, ir dar blevyzgoji...

– Kaip tai – Dievą pamiršęs? – nustebo Gugis. – Ne, brolau. Aš Jo niekuomet neužmirštu. Ir gerdamas Jo šventą vardą visuomet garbinu...

– Neblevyzgok! Geriau pagalvok, ką tau kunigas pasakys del tokių kalbų...

Ir pasipiktinęs Kukis uždarydavo langą, o Gugis eidavo namo gulti...

III.

Gyveno tame pačiame Ramūnų kaime neturtingas ūkininkas Kazys Žlabys. Žemės jisai turėjo tiek pat, kiek ir kiti – visą pusvalakį. Ir darbuiti netingėjo – ir išaria, ir pasėja, ir iš lauko suima savo metu, dar anksčiau, negu kiti, tik kažkodel jam nesisekė. Gal todel jį Dievas ir dukterimis gausiai apdovanojo: turėjo jų penkias ir nei vieno sūnaus.

Pati vyriausioji, Verutė, jau buvo septyniolikos metų mergaitė, grakšti, laiba, kaip miesto panelė, geltonplaukė, mėlynakė, baltaveidė ir skaisti, kaip lelijėlė.

Ir linksma buvo, kaip paukštelė čiulbuonėlė: kur ėjo, kur žengė, vis daineles dainavo. Kur Verutė dirba, ištolo išgirsi. Ir dainų mokėjo tiek daug, jog net motina stebėjosi, iš kur josios dukrytė tiek jų pramokusi.

Ir namie ir svečiuose pas drauges – visur ir visus mokėjo prajuokinti, pralinksminti, nes buvo vikri ir linksma, kaip girios voverėlė. Todel ne vieno berno ji širdį sužavėjo, bet kadangi neturtingo tėvo buvo duktė, ir kraičio mažai tikėjosi bernai gauti, su piršliais nesiskubino.

Verutė del to dar nesigriaudino ir apie bernus visai dar negalvojo, linksmai sau begyvendama, bečiulbėdama, kol Kukio sūnus, Jonas, kur buvęs, kur nebuvęs, ėmė suktis aplink Verutę. Ji linus ravėja, žiūrėk, ir Jonas ton pusėn su dalge ar su arklu eina.

Prieis, atsistos ir kalbasi, ilgai kalbasi. Verutė bulbes kapliuoja, ir Jonas su kapliu greta savo šniūrely bulbėse knaisosi, ir vėl ne tiek dirba, kiek kalba, Verutę juokina...

Ar šventadieniais miestely, ar sodžiuje vakarėliuose, Jonas vis aplink Verutę sukinėjasi, kitų mergų, rodosi, jis nei nemato.

Ir priprato ilgainiui, ir pamilo vienas antrą, ėmė svajoti, ilgėtis vienas antro, galvoti, kaip čia pasimačius, kada susitikus, pasikalbėjus, niekeno nekliudomi. Besvajodami, besiilgėdami, dar labiau vienas antrą pamilo ir nepastebėjo, kai ėmė jau ir apie meilę kalbėti, ėmė apie būsimą gyvenimą drauge svajoti...

Jonas buvo turtingas ūkininkaitis, ir Verutės kraitis jam visai nerūpėjo.

Pastebėjo pagaliau ir senas Kukis, kad jo sūnus perdažnai slankioja aplink Zlabio kiemą, ir ėmė Joną barti.

– Ko tu vis slankioji aplink Zlabio tvartus, kaip zuinas paršas aplink daržą, kur bulbės auga. Ar nori, kad Žlabys tau pagaliu koją iškirstų!.

– O kad, tėvuli, man Žlabio Verutė labai patinka! – įsidrąsino Jonas tėvui pasisakyti.

Suraukė senas Kukis kaktą, niauriai pažvelgė į sūnų ir, ūsus bekramtydamas, sumurmėjo:

– Daug tu nusimanai, kas tau patinka. Motinos pienu dar rūgauti nenustojai.

– Ne, tėvuli, aš gerai nusimanau, kas man patinka! – atrėžė užsigavęs Jonas. – Verutė man patinka, ir aš ją vesiu, arba visai nieko nevesiu. Kitų mergų nei žinoti nenoriu!

– Kvailas esi ir nekalbėk niekų! – subarė sūnų Kukis. – Vesi, kurią liepsiu, ir baigtas dalykas. Žiūrėk, kad aš daugiau panašių kalbų nebegirdėtau!..

Ir nusigręžęs nuėjo į kluonus.

Jonas atsisėdo pasvirnėje ir ėmė dalgę tinti. Tynė ir galvojo apie Verutę, apie tėvą, ir juo ilgiau galvojo, juo labiau nirto ir vis smarkiau plakė dalgę, lyg visą Jono įnirtimą ji būtų turėjusi pajusti.

– Ne, aš nenusileisiu! Tedaro su manim, ką nori. Amerikon pabėgsiu, bet nenusileisiu! – balsiai prabilo bernas ir trenkė dalgę šalin.

O tuo metu senis, apsimąstęs, pagalvojęs, sugrįžo skiedrynan, kuris buvo pašiūrėje, svirno gale, ir visai ramiu balsu ėmė sūnui kalbėti:

– Žlabio Verutę, sakai, vesi. O kas toji Verutė? Vistiek, kaip kampininkė, kampininko duktė. Kad panorėjai vesti, vesk sau – jau ir metas tau vesti. Bus motinai lengviau seserims ištekėjus... Bet vesi tą, kurią aš tau surasiu, garsios, turtingos giminės mergą, kuri nei tau, nei man, nei mūsų visai giminei gėdos nepadarys.

Jonas, pasiėmęs dalgakotį, ėmė derinti dalgę ir, tėvo kalbos beklausydamas, dar labiau nirto.

– Jei man neleidi Verutės vesti, gali nesirūpinti: vistiek kitos nebe vesiu. Greičiau Amerikon paspruksiu, negu kitą vesiu! – atkakliai atrėžė tėvui užsispyrėlis.

Senis nustebo. Nelaukė, kad sūnus išdrįs jam prieštarauti.

– Snarglius panosėje nusišluostyk, o paskui su tėvu ginčykis! – sušuko atsipeikėjęs. – Amerikon paspruksi! Štai, diržą nusijuosęs, išrašysiu tau ant nugaros tokią Ameriką, jog net kelnes prismarvinsi. Nepažiūrėsiu, kad jau bernas esi...

Sūnus, daugiau nieko nekalbėdamas, užsidėjo dalgę ant peties ir nuėjo laukan, į daržus...

Prisiminė dabar visa tai senis, vežime sėdėdamas.

– Tai jau pasiskundei Gugiui?.. – pusbalsiai paklausė sūnų.

– Kuo, tėvuli?

– Na gi, ką jis ten surailino apie Verutę... Kad neduosiąs man jūsų nuskriausti...

– Nei aš jam skundžiausi, nei su juo apie tai kalbėjau... Raganius, todel viską žino...

– O tu vis dar apie ją galvoji? – paklausė senis.

– Galvoju, tėvuli, ir visados galvosiu.

Senis Kukis jau buvo benorėjęs sutikti, žodžiai patys veržėsi iš lūpų, bet išgirdęs sūnaus kalbą, visai nieko negalvodamas, atrėžė:

– Negalvok apie ją: nieko iš to nebebus...

IV.

Buvo giedri vasaros diena. Skerdžius, parginęs iš rytagonių, pasisrėbė pas eilinį ūkininką skalsiai pienu pabaltintos sriubos, duonele užkąsdamas, ir dar giedresnė pasirodė jam diena. Pajuokavo su šeimininke, pakirkė dar, paerzino vaikus ir, trimitą už pečių pasikabinęs, nuėjo namo atsilsėti, prigulti, nes skalsiai pavalgiusį ėmė miegas marinti.

Bet parėjęs namo neatsigulė, tik atsisėdo ant savo pirkaitės slenksčio, pypkę įsikandęs, dūmindamas žvalgėsi į giedrias padanges ir laimingai šypsojosi.

Gerai vasarą, kai šilta ir giedra, kai paukščiai čiulba, ir medžiai žaliuoja, ir žmogus sočiai pavalgęs!

Gerai ir linksma gyventi!..

Sėdi ir džiaugiasi senas skerdžius, džiaugiasi, kad gyvas ir sveikas, kad jam linksma ir malonu. Nenorėtų dabar pasikeisti savo likimu ne tik su kuriuo ponu ar karaliumi, bet net su pačiu kunigu!..

– Na, kur eini, berneli? – užkalbino jis gatvele einantį su dalge ant pečių Joną Kukį. – Pieveles eini šienauti?

Jonas sustojo ties varteliais.

– Einu Ožkabalėn, dėdule. Tėvas sako, žolė ten tiek suaugusi, jog net pasviro. Seniai reikėjo pakirsti ją.

– Darbas niekur nepabėgs, ir pieva pasiliks toje pat vietoje. Kas tokioje karštėje dirba? Eik čion, prisėsk, pasikalbėsime, o ten dienelė atvės, saulei žemiau nusileidus.

Mėgo senis paaušinti burną, kai buvo geras ūpas. O blogai nusiteikęs būdavo retai.

– Tėvas bars, dėdule. Pasakys, kad tinginiauju.

Senis išėmė pypkę iš dantų, nusispjovė, nušluostė rankove lūpas ir vėl įsikando.

Du tris kart užtraukęs ir paleidęs aukštyn dūmų kamuolius, kažkaip keistai į Joną pasižiūrėjo.

– Bene tu visuomet vengi tėvo barimo, tarė šypsodamasis skerdžius. – Manau, del Verutės Žlabytės ne kartą tėvas pabarė, bet ar nusigandai?

– Iš kur tu, dėde, žinai? – nustebo bernas. – Kas tau galėjo pasakyti? Juk aš niekam nekalbėjau, o tėvas net motinai nepasakė.

– Senis Gugis daugel žino, berneli. Jis turi akis ir mato, tik be reikalo nekalba.

Jonas užėjo kiemelin, prišliejo dalgę prie sienos ir patsai atsisėdo ant slenksčio greta su skerdžiumi.

– Tu manai, vaikeli, kad aš jaunas nesu buvęs, mergų nesu mėgęs, nesu mylėjęs? Vai, ir kaip dar mėgau! Jau vedęs buvau, o į mergas vistiek – kaip katinas į lašinius. Ir jos mane mėgo; už ką ir kodel, patsai nežinojau ir dabar nežinau.

– Tave ir dabar visi mėgsta.

– Taigi, kad visi, tik ne mergos! Būdavo, barasi žmona, verkia, pyksta, kai grįžtu iš vakaruškų, mergininku pravardžiuoja... Ji, būdavo, koliojasi, keikia, o man tai tik linksma! Ir Dievas žino, kodel taip? Rodos, būdavo, kalbi sau, kad tu esi jau vedęs, kad merga tai merga, ne tau, o kitiems skirta, bet norisi pasibučiuoti, pasiglamonėti ir gana. O kai, užtikęs kur pakampėje, išbučiuoji, išglamonėji kurią, net tau diena šviesesnė pasidaro. Tris dienas junti džiaugsmą... Su žmona, būdavo, pasibučiuoji, pasiglamonėji, ir nėra tau nei to džiaugsmo, nei to malonumo. Ir Dievas vienas žino, kodel taip? Žmoną myli ir gailiesi, o mergos nei tu tiek myli, nei tu tiek gailiesi, o dažniausiai nei kiek nemyli, bet visgi ji malonesnė ir gana!..

– Linksmai gyvenai, dėde, jaunas būdamas. Mes taip nebegalim.

– Vai linksmai, berneli! Mergininkas aš buvau, paleistuvis, girtuoklis, nepraustaburnis ir blevyzgoti mėgau. Kiek man teko del to kentėti ir iš bernų ir iš žmonos!.. Būdavo, tiek primuša, jog kelias savaites su mėlynėmis vaikščiodavau. Na, būdavo, kad ir iš manęs vienas antras gaudavo atminčiai apsčiai... Nemenkus ir aš turėjau kumščius.

– Manau, nemalonu dabar atsiminti, dėdule, kad mušė... – nusijuokė Jonas.

– Ką tu kalbi, berneli! Tiek tik ir yra gero, kiek prisimeni savo kvailus darbus. Ką gero padariau, iš atminties viskas išrūko, kaip dūmai, o kas buvo kvailo padaryta, kur kvailai pasielgta, iki šios dienos atsimenu. Prisimenu ir lyg pajaunėju. Tuo tik ir gyvenu.

– Kokis malonumas atsiminti, kad tave mušė.

– Ji, vaikeli! Aš ir dabar sutiktau, kad mane bernai muštų, bet tik mergos mylėtų, – nusijuokė senis, ištraukęs pypkę iš dantų ir kratydamas iš jos pelenus. – Bet nebežiūri dabar į mane mergos! – Senas – sako. O kokis aš senas, kad kitą jauną riestainiu surangysiu ir už juostos užkišiu!..

Iškratė pelenus iš pypkės, išvalė ir užsikišo ją už juostos.

– Vai, gerai, berneli, jaunam būti, labai gerai! Pamatai ir supranti tik tuomet, kai pasensti.

– Tu, dėde, laisvas buvai; tėvo, matyti, ant sprando neturėjai. Niekas tavęs nevaržė, ir todel gyvenai, kaip norėjai.

– Manai, vaikeli, kad mane višta mėšlyne iškapstė, todel aš tėvo neturėjau. Turėjau, vaikel. Jau man buvo keturios dešimtys metų, kai mane paskutinį kartą tėvas iena išvanojo... Ir dažnai mane tėvas vanojo, berneli!.. Mano metais tėvai nebuvo tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip pasakei – diržu gavai, ne taip pasielgei, ne taip žengei – iena ar pagaliu suvanos, kas tik rankon jiems pakliūdavo. Bet manai, kad mes tėvų bijojome? Nei kiek! Tik būdavo, žiūri, kur pasprukti.

– Kiti, kaip matau, jūs buvote žmonės.

– Taigi, kad kiti. Ir drąsesni ir sveikesni. Gyvenome, kaudavomės, pešdavomės, sirgdavom, pagydavome, jokių daktarų nežinodami. Ar žiema, ar vasara, šilta ar šalta – mums būdavo vistiek. Išgirdai, kur mergos, per ugnį pralysi, vandenimi nesulaikysi.

Kitokie buvome, vaikeli, tikrai kitoniški. Dabar viskas: ir girios, ir paukščiai, ir ežerai, ir upės ne tie, na, ir žmonės kitoniški... Kokie čia buvo miškai! Dievuli mano! Dabar jau nebėra, žydai iškirto... Blogyn eina viskas ir silpnyn slenka pasaulis.

– Kitoniški laikai dabar, dėdule, ir žmonės kitoniški. Kad aš būtau tokis, kaip tu buvai...

– Tai Verutę Žlabytę vestai? Ar ne tiesą sakau?

– Tiesą, dėdule...

– Tu ją vistiek vesi. Nesirūpink, nesidėk galvon: bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano.

– Netikiu aš jau, dėdule...

– Tikėk man. Tu geras vaikas, ir aš tau tiesą sakau.

Jonas neigiamai pakreipė galvą.

– Ne, dėdule, negaliu tikėti. Tėvas taip įsiėdė, taip įsiėdė, jog nei kalbėti nenori, nei klausyti neklauso. Manau Amerikon sprukti, jei neleis man Verutės vesti...

– Ko tau, vaikeli, Amerikon sprukti? Amerikon žmonės bėga nuo vargų, savo dalios ieškodami. O tavo dalia juk čia, ne Amerikoje. Tau josios ieškoti netenka, ji pati paskui tave vaikščioja! Štai kas yra, berneli...

Ir senis atsistojo.

– Na, parūkiau, išsiplepėjau, o dabar eisiu gulti. Ir tu, berneli, eik, kur ėjai... Bet visgi mano žodžių neužmiršk...

V.

Buvo patsai vidudienis. Tyrus, ramus, giedras vasaros šventadienis. Karšta, tvanku, saulė kaitina, kaip puode, ir nėra nei mažiausio vėjelio.

Ramūnų kaimo vyrai, susirinkę Jono Kukio sodely, susėdo vienmarškiniai, basi, ant vejelės po žalia liepa ir šnekučiuojasi. Bet kalba tingiai, iš lėto, lyg nenorėdami. Pasakys kuris žodį ir nutyla, o kitas po kelių minučių vamtels, trumpai atsakydamas, ir vėl tyli...

Ir kalbos jų paprastos, kaimiškos: pievos, matai, nušienautos, rugiai pradėti pjauti – diena tokia karšta, jog dabar kad mažas vėjelis papūstų, kaip bematant, šienas padžiūtų, rytoj tiesiog būtų galima daržinėsna vežti. Bet šutina kaitri be vėjo diena, o ne džiovina.

– Taigi, – iš lėto taria Juozas Kraigis, lyg kiekvieną žodį giliai apmąstydamas: – bet matai, šutina. Būtinai į vakarą bus lietaus.

– Neatrodo, – vamteli jam Antanas Pikčilingis, žiovauja ir dairosi į dangų, pasivertęs aukštininkas.

– Į lietų medžiai kitaip šlama. Jie tada švokščia.

– Ką ten medžiai? Kaip gali švokšti, kad nėra mažiausio vėjelio. Štai dumbluoti ima.

Vėl nutilo visi, kas sėdėdamas, kas gulėdamas.

– Kad dabar čia mūsų raganius, jis tikrai galėtų pasakyti, bus lietaus ar ne, – lyg tęs damas savo mintį, prabilo Mikas Čėpla.

– Miega dabar raganius. Paskutinėmis rytagonėmis naudojasi...

– Kodel paskutinėmis? Negi tokiam karšty gyvulius lauke marinsi? Užkrims varmai...

– Taip, bet ką moterys pasakys. Į rugius reikia. Negi bėginės iš pabarės namo gyvulių priiminėti...

Pakalbėjo ir vėl visi nutilo. Miegas marina, akys pačios limpa. Nesinori nei kalbėti, nei judėti, tik štai – gulėti ir žiūrėti į dangų.

– Kokis gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus! Pirmą kartą pastebėjau.

– Taigi, – sako Kraigis, krimsdamas žalią lapelį: – kai žmogus dirbi, žiūri, kaip kiaulė, sau po kojų, į dangų nei nepažvelgdamas...

Bambtelėjo ir vėl nutilo. Ramu, tylu ir malonu pavėsy. Girdėti, kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti medžių lapai...

– Matyti, dabar pačios mišios bažnyčioje, – vėl vamtelėjo vienas.

– Matosi, kad jau po mišių...

– Ne, brolau, patsai vidudienis.

– Kaip ten mano bitės? Palikau vieną bobą namie...

– Negi spiesis bitės tokioje kaitroje?

– Kaitroje spiestis jos kaip tik mėgsta... Eitau namo, bet tingiu.

Ir vėl visi nutilo. Tik kažkur toli daržuose girdėti vieversio trililiavimai...

– Girdėjote, Gedvilienės Petras rengiasi laukus nusidirbus Amerikon?..

– Kur negirdėsi. Manasai Jonas galvą man Amerika prazvimbino.

– Kas atsitiko bernams? Visų galvos Amerika pramuštos.

– Pralobti nori...

– Iš kur ji atsirado toji Amerika? Kai buvom jauni, nei girdėti negirdėjome...

Kiek patylėję vėl ėmė kalbėti apie Ameriką. Pirmas dabar prabilo Pikčilingis, užklausdamas Kukį:

– O tavo Jonas nesirengia Amerikon?