– Tu ją vistiek vesi. Nesirūpink, nesidėk galvon: bus, kaip tu nori, bet ne kaip tavo tėvas mano.

– Netikiu aš jau, dėdule...

– Tikėk man. Tu geras vaikas, ir aš tau tiesą sakau.

Jonas neigiamai pakreipė galvą.

– Ne, dėdule, negaliu tikėti. Tėvas taip įsiėdė, taip įsiėdė, jog nei kalbėti nenori, nei klausyti neklauso. Manau Amerikon sprukti, jei neleis man Verutės vesti...

– Ko tau, vaikeli, Amerikon sprukti? Amerikon žmonės bėga nuo vargų, savo dalios ieškodami. O tavo dalia juk čia, ne Amerikoje. Tau josios ieškoti netenka, ji pati paskui tave vaikščioja! Štai kas yra, berneli...

Ir senis atsistojo.

– Na, parūkiau, išsiplepėjau, o dabar eisiu gulti. Ir tu, berneli, eik, kur ėjai... Bet visgi mano žodžių neužmiršk...

V.

Buvo patsai vidudienis. Tyrus, ramus, giedras vasaros šventadienis. Karšta, tvanku, saulė kaitina, kaip puode, ir nėra nei mažiausio vėjelio.

Ramūnų kaimo vyrai, susirinkę Jono Kukio sodely, susėdo vienmarškiniai, basi, ant vejelės po žalia liepa ir šnekučiuojasi. Bet kalba tingiai, iš lėto, lyg nenorėdami. Pasakys kuris žodį ir nutyla, o kitas po kelių minučių vamtels, trumpai atsakydamas, ir vėl tyli...

Ir kalbos jų paprastos, kaimiškos: pievos, matai, nušienautos, rugiai pradėti pjauti – diena tokia karšta, jog dabar kad mažas vėjelis papūstų, kaip bematant, šienas padžiūtų, rytoj tiesiog būtų galima daržinėsna vežti. Bet šutina kaitri be vėjo diena, o ne džiovina.

– Taigi, – iš lėto taria Juozas Kraigis, lyg kiekvieną žodį giliai apmąstydamas: – bet matai, šutina. Būtinai į vakarą bus lietaus.

– Neatrodo, – vamteli jam Antanas Pikčilingis, žiovauja ir dairosi į dangų, pasivertęs aukštininkas.

– Į lietų medžiai kitaip šlama. Jie tada švokščia.

– Ką ten medžiai? Kaip gali švokšti, kad nėra mažiausio vėjelio. Štai dumbluoti ima.

Vėl nutilo visi, kas sėdėdamas, kas gulėdamas.

– Kad dabar čia mūsų raganius, jis tikrai galėtų pasakyti, bus lietaus ar ne, – lyg tęs damas savo mintį, prabilo Mikas Čėpla.

– Miega dabar raganius. Paskutinėmis rytagonėmis naudojasi...

– Kodel paskutinėmis? Negi tokiam karšty gyvulius lauke marinsi? Užkrims varmai...

– Taip, bet ką moterys pasakys. Į rugius reikia. Negi bėginės iš pabarės namo gyvulių priiminėti...

Pakalbėjo ir vėl visi nutilo. Miegas marina, akys pačios limpa. Nesinori nei kalbėti, nei judėti, tik štai – gulėti ir žiūrėti į dangų.

– Kokis gilus dangus, kai žiūri į jį per lapus! Pirmą kartą pastebėjau.

– Taigi, – sako Kraigis, krimsdamas žalią lapelį: – kai žmogus dirbi, žiūri, kaip kiaulė, sau po kojų, į dangų nei nepažvelgdamas...

Bambtelėjo ir vėl nutilo. Ramu, tylu ir malonu pavėsy. Girdėti, kaip maži paukščiukai lipinėja medžių šakelėmis, kaip kruta jų pajudinti medžių lapai...

– Matyti, dabar pačios mišios bažnyčioje, – vėl vamtelėjo vienas.

– Matosi, kad jau po mišių...

– Ne, brolau, patsai vidudienis.

– Kaip ten mano bitės? Palikau vieną bobą namie...

– Negi spiesis bitės tokioje kaitroje?

– Kaitroje spiestis jos kaip tik mėgsta... Eitau namo, bet tingiu.

Ir vėl visi nutilo. Tik kažkur toli daržuose girdėti vieversio trililiavimai...

– Girdėjote, Gedvilienės Petras rengiasi laukus nusidirbus Amerikon?..

– Kur negirdėsi. Manasai Jonas galvą man Amerika prazvimbino.

– Kas atsitiko bernams? Visų galvos Amerika pramuštos.

– Pralobti nori...

– Iš kur ji atsirado toji Amerika? Kai buvom jauni, nei girdėti negirdėjome...

Kiek patylėję vėl ėmė kalbėti apie Ameriką. Pirmas dabar prabilo Pikčilingis, užklausdamas Kukį:

– O tavo Jonas nesirengia Amerikon?

– Ko jam svetur laimės ieškoti! Ar jam namie bloga?..

Ir vėl nutilo visi, lyg klausydami paslaptingos vasaros vidudienio tylos kalbų, kukždėjimų...

Čia vieversys užtrililiuoja ir nutilsta, čia kregždė, raižydama kaitrią padangę, sučirškia, čia varmas subimbia...

Ar suskaitysi tuos visus garsus, kuriuos gimdo vasaros vidudienio tyla...

– Ar ten žmonėms pinigus kas kala? – nutraukė tylą Kraigis.

– Nespėja nueiti, o žiūrėk, jau šimtus namo siunčia.

– Kas dirba, tam ir čia pinigus kala, – vamtelėjo jam Kukis.

– Kalbėk, sveikas. Dirbi, dirbi čia žmogus, kaip arklys, o vis skatiko nematai – ir gana.

– Gerai Jonui kalbėti, kad jam visur sekasi. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo...

– Nepavydėk, bet geriau dirbk. Kas dirba, tasai ir turi.

– Tai jau netiesa! – karščiausiai kalba Pikčilingis ir net atsisėda. – Per mane daugiau nedirbi, o aš vistiek nieko neturiu, kaip neturėjau...

– Nesiseka žmogui, ir viskas. Vienam sekasi, kitam – ne.

– Todel, vyručiai, kad žmogus nemoka savo laimės atspėti, – prabilo už vartelių stovėdamas skerdžius.

Vyrai nukreipė jo pusėn galvas, pamatę skerdžių, kažkaip sujudo, nusišypsojo.

– Štai ir skerdžius Čia. O manėme – miega.

– Ar jau gyti eini? Dar anksti, kaitra nepraslinko. Geriau eik čia, prisėsk.

Skerdžius įėjo sodelin. Vienas kitas pasitraukė, o Kukis, rodydamas pirštu į laisvą paunksnėje vietą, sako:

– Sėsk čia ir pasakok, kodel žmogus nemoka savo laimės atspėti?

– Ne, aš sėsiu čia, kur saulutė. Mėgstu pasišildyti, kai saulutė kaitina.

Ir atsisėdo šalia vyrų, ne paunksnėje, bet saulėje.

– Tai manai, kad mes nemokame savo laimės atspėti? Todel ir nesiseka.